Jei imperatorienei iškilmingai vakarienei prireiktų puošnaus kimono, ji galėtų kreiptis į tekstilininkę Miglę Lebednykaitę. Vilnietei pavyko pažinti senąsias japonų tekstilės paslaptis. Vienintelė Lietuvoje kimono kurianti menininkė vieną rūbą maloniai padovanotų ir Japonijos monarchei.
“Sugebėčiau šypsotis taip meiliai, kad nė vienas japonų vyras man neatsispirtų”, - geišų šalyje japonams draugiją praėjusią vasarą palaikiusi Asta Lapinskaitė mano, kad sugebėtų sudominti ir oficialios delegacijos narius.
Imperatorių vizitas suplanuotas iki menkiausių smulkmenų. Abejojama, ar japonų tradicijas pažinusios moterys turės galimybę susitikti su monarchais.
Nacionaliniai drabužiai tapo populiarūs
Kai Kiote, buvusioje senojoje Japonijos sostinėje, vilnietė pristatė savo darbus, ji nesitikėjo, kad pavasarį ir Lietuvoje daug kas domėsis jos sukurtais kimono. “Juos nori apsirengti ir televizijos laidų vedėjai, ir paprasti žmonės. Tokie rūbai tapo labai populiarūs”, - menininkė atveria spintą, kurioje sukabinti jos pasiūti nacionaliniai japonų drabužiai.
Kelis kimono mergina išdėlioja ant lovos. Neįprastas ritualas, nes pristatyti savo darbus ji įpratusi parodose. Perpratusi senąsias japonų tradicijas, lietuvė gali improvizuoti. Ji moka audinius dažyti natūraliais dažais - indigo. Gamta besižavintys japonai drabužiams naudoja slyvų, sakurų žiedų, vėžlio kiauto, debesų raštus. Visi jie atsispindi ir ant lietuvės pasiūtų drabužių.
“Toms tradicijoms jau 400 metų, - aiškina M.Lebednykaitė”. - Nebuvo lengva to išmokti. Japonai - uždari ir nekalbūs žmonės. Bet dabar galiu siūti kimono.”
Kodėl ji mokėsi šio amato? Anksčiau menininkė ilgai galvodavo, ką atsakyti, dabar jau žino: “Jei reikėtų, kimono galėčiau pasiūti net imperatoriui. Smagu žinoti vien tai.”
Vienas kimono - per dvi savaites
Naujosios žinios apie vizitą, pranešimai apie susitikimus su vilniečiais - M.Lebednykaitė įdėmiai sekė informaciją. Tačiau išskirtinių užsakymų negavo. Ji - menininkė, todėl dėl to pernelyg neišgyvena. “Viešnagių metu imperatorių šeima vilki vakarietiškus drabužius, svečiai - taip pat. Nei sostinės ponai, nei ponios neprašė pasiūti nacionalinio japonų drabužio.
Pirmoji Tekančios saulės šalies dama rūmų šilkininkystės centre augina šilkverpius. Padedama kelių darbuotojų, ji maitina vikšrus šilkmedžių lapais ir prižiūri juos, kol šilkverpiai susuka kokonus. Dalis taip pagaminto šilko panaudojama atnaujinant senovinius tekstilės dirbinius, tarp jų - ir kimono. Lietuvė atsidūsta: “Nežinau, ar ryžčiausi siūti tokiai klientei.” Tam pritrūktų ir laiko.
Dvi savaitės - maždaug tiek kuriamas vienas kimono. Vien audinio dažymas trunka kelias dienas. Medžiaga paprastai suraišiojama, sudaigstoma, sulankstoma - taip išgaunami originalūs ornamentai. Pačios japonės labiausiai vertina tuos kimono, kuriuos paveldėjo iš savo mamų ir močiučių. “Tai - ne kasdien segimi sijonai”, - sako vienintelė kimono siuvanti lietuvė.
Kitą savaitę ji išvyksta į tarptautinę parodą, bet savaitgalį bus Vilniuje. “Dėl viso pikto, gal kam nors prireiks kimono”, - lietuvė išlygino ir atgal į spintą sukabino drabužius.
Darbas tikrai nenueis perniek. Jei niekas ir nenorės apsivilkti, juos galės pristatyti parodose.
Kalbėtųsi apie ekonomiką ir istoriją
Profesionali geiša turi demonstruoti grožį, trapumą, vaidybos talentą, žavesį, nepriekaištingą etiketą ir rafinuotumą. Geiša turi būti išsilavinusi ir įvaldyti įvairius tradicinius menus - klasikinį šokį, ji turi groti šamisenu, o hanamači (geišų bendruomenėje) dainuoti keliais stiliais.
Tai žino vilnietė Asta Lapinskaitė. Praėjusią vasarą ji Osakos naktiniame klube draugiją palaikė turtingiems japonams. “Buvau apsirengusi tarsi geiša. Aišku, negaliu vadintis tikra geiša, bet kai ko iš jų išmokau”, - vilnietė mano perpratusi senąsias tradicijas.
Įtikti nebuvo lengva - neužteko vien šypsotis ir linkčioti galva. Japonai nemėgsta kalbėti vien apie orą ir pramogas. Istorija ir ekonomika - mėgstamiausios jų temos. A.Lapinskaitė nieko nepraleisdavo pro ausis, todėl dabar draugiją galėtų palaikyti ir labiausiai išsilavinusiems japonams.
Vilnietė kol kas negavo siūlymo užimti šiandien į Lietuvą atvykstančios oficialios delegacijos narių, bet sako neabejoja, kad sugebėtų tai padaryti. “Įtikdavau visiems klientams, nors kai kurie kalbėdavo nesąmones, vis tiek šypsodavausi kaip tikra geiša”, - A.Lapinskaitė supranta: kad galėtų vadintis profesionalia geiša, reikėtų ilgai mokytis.
Bandytų kurti rytietišką atmosferą
Japonijoje ji matė tikrų geišų gyvenimą. Kioto Harutomi arbatos namuose - šilta ir moteriškai linksma atmosfera. Mažame senojo miesto geišų kvartalo kambaryje sklinda raminantis sakės kvapas, šiugžda šilkai ir aidi melodingi trijų moterų, tupinėjančių apie klientus vyrus, balsai. Tokią atmosferą vilnietė bandytų sukurti ir Lietuvoje.
Ji žino, kad geišų dėmesio sulaukti nepigu: vakaras arbatos namuose kainuoja šimtus, kartais - tūkstančius eurų; vyrai, dažnai pamėgę lankytis panašiose vietose, kartais subankrutuoja.
Bet visą gyvenimą tokio darbo ji tikrai nenorėtų dirbti. Alkoholis, cigaretės ir linksmybės kai kurias merginas nustumia į gyvenimo užribį.
Geišos privertė pamilti šalį
Psichologė, aromaterapijos meistrė kaunietė Dalia Braziulytė linkusi idealizuoti. Ji - įsimylėjusi Japoniją. Nuo ko viskas prasidėjo?
“Čiupkite fotoaparatus, geiša eina!” - staiga suspigo viena turistė. Tamsioje gatvelėje subolavo kimono, ir pasirodė moteris baltai nugrimuotu veidu. Kaukšėdama mediniais sandalais ji ėjo mažais žingsniais, bet labai greitai - atrodė, tarsi plauktų žeme.
“Man norėjosi prieš tą moterį pulti ant kelių, nes ji atrodė tarsi deivė, kito pasaulio būtybė! - meilės japonų tradicijoms užuomazgas prisiminė D.Braziulytė. - Dar niekada nemačiau tokių akių.”
D.Braziulytei pirmasis susitikimas su geiša senovinėje Japonijos sostinėje padarė neišdildomą įspūdį. Matytoji geiša įsėdo į juodą limuziną ir kažkur išvažiavo linksminti turtingus japonus.
“Dar vienas susidūrimas su geišomis įvyko tame pačiame Gione - viename iš penkių Kioto hanamači rajonų, kur dar galima sutikti geišų, - tęsė Dalia. - Geišos demonstravo pusantros valandos trukmės spektaklį turistams: atliko arbatos ceremoniją - sado, dainavo, demonstravo ikebaną, grojo, deklamavo.”
Kitos japonų tradicijos jai - ne mažiau svarbios. Kaunietė šiandien priglus prie televizijos ekrano, kai LTV transliuos imperatoriškojo vizito renginius. Ji tiki, kad matyti vaizdai leis praturtinti Lietuvoje apie Japoniją skaitomų paskaitų ciklą.
Ranką spaus išrinktieji
Nors Japonijos atstovai prieš vizitą nekart akcentavo, kad imperatoriškoji pora nori kuo daugiau pabendrauti su lietuviais, iš tikrųjų pasikalbėti su svečiais ir galbūt paspausti jiems ranką galės tik išrinktieji.
Monarchai net kelis kartus susitiks su vilniečiais, tačiau juos akylai saugos pareigūnai.
Moterys abejoja, ar pavyks susitikti su Chrizantemų sosto šeimininkais.
