Permaina pribloškė
Praėjusią savaitę iš nuostabos žioptelėjo ne vienas Respublikos gatvės praeivis –prestižinėje miesto vietoje, pastate, kuriame kone pusė šimtmečio veikė biblioteka, dar anksčiau – kultūros namai, įkurta dėvėtų drabužių parduotuvė. Tokia drastiška permaina miesto inteligentijai prilygsta spjūviui į miesto veidą.
„Padėvėti drabužiai – siaubas! Gali biurus, kompiuterinės technikos parduotuves, dar ką nors įkurti, bet tik ne skudurynas“, – neslėpė kartėlio Elvyra Pažemeckaitė. Poetei šis pastatas mena jaunystės laikus, kai atvykusi į Panevėžį įsidarbino G.Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje.
Blogiau nei spjūvis
Dvidešimt vienerius metus joje išdirbusi moteris tikina pro šį pastatą praeidavusi su jauduliu, koks apima abiturientus paskutinio skambučio dieną.
„Ten visada buvo kultūros židinys. Respublikos gatvė ir yra ta vieta, kurioje turėtų kurtis kultūrinės įstaigos, kurioje jaustųsi kultūrinė miesto dvasia. Panevėžys jau palaidojo „Pavasario“ kavinę, pamėgtą miesto menininkų. Kodėl vietos, kurios buvo lankytinos kultūros žmonių, Panevėžyje tampa skudurynais? Ant buvusios knygų šventovės langų iškaba „Dėvėti drabužiai“ man pjauna širdį. Čia netgi ne spjūvis į miesto veidą, o pjūvis“, – kalbėjo E.Pažemeckaitė.
Su apmaudu buvusią darbovietę aplenkia ir G.Petkevičaitės-Bitės bibliotekos darbuotojos. Bibliotekininkė Stasė Mikeliūnienė teigia niekada net nebūtų pagalvojusi, kad tokiame istoriniame pastate kada nors bus pradėta prekiauti dėvėtais drabužiais.
„Kadaise mes didžiavomės, kad Respublikos gatvė prestižinė ir kultūrinė. Joje veikė Šv. Kazimiero knygynėlis, mūsų biblioteka ugdė skaitytoją. Dabar knygynėlis sunyko, jo vietoje prekiaujama dailės rėmeliais. Bet jie kur kas kultūringiau nei dėvėti drabužiai. Liūdna ir širdį skauda“, – nesuprato tokio kurijos pasirinkimo S.Mikeliūnienė.
Tikisi kilnesnių sprendimų
G.Petkevičaitės-Bitės bibliotekos direktorė Rima Maselytė prisiminė, kad vyskupijos kurijai priklausančiose patalpose prieš kelias dešimtis metų vis dėlto buvo įsikūrę verslininkai – veikė parduotuvėlės. Vyskupija patalpas nuomojo ketindama surinkti lėšų kunigų seminarijos statyboms Panevėžyje. Pastaroji turėjo įsikurti dabartinės K.Paltaroko vidurinės mokyklos vietoje. Tačiau, pasak R.Maselytės, seminarija nebuvo baigta, o pastatas nacionalizuotas.
Direktorė pripažino, kad biblioteka dėkinga vyskupijos kurijai, palaikiusiai ją ir moraliai, ir materialiai. Tačiau dabar R.Maselytė neslėpė apmaudo, kad į buvusią knygų šventovę įleisti dėvėtų drabužių prekeiviai.
„Tiek metų ten gyvenome, tiek šviesių prisiminimų liko iš tų laikų. Žinoma, kad apmaudu matyti, kas ten įsikūrė. Manau, vyskupas turi ir kilnesnių sprendimų – gal tik nenori, kad tuščios patalpos būtų? Gal tokie vyskupijos planai laikini?“ – vylėsi R.Maselytė. Anot jos, už galvos griebtis jau verčia J.Basanavičiaus gatvės vaizdas, pasitinkantis įvažiuojančiuosius į Panevėžį iš Vilniaus. Dabar stulbina ir Respublikos gatvės virsmas.
„Vis dėlto Respublikos gatvė yra Panevėžio senamiesčio dalis. Norėtųsi, kad ji išsaugotų istorinį savo veidą“, – teigė bibliotekos direktorė.
Kad verslo interesai užgožia kultūrinius, tik apgailestauti tegalėjo miesto Savivaldybės vyriausiasis kultūros specialistas Arnoldas Simėnas.
„Liūdnai atrodo – nustebau pamatęs ten dėvėtų drabužių parduotuvę. Bet pastatas priklauso vyskupijai – ką nori savininkai, tą ir daro su savo turtu. Gal kurija galėjo palaukti kito kliento? Dabar kažkaip negražiai atrodo“, – kalbėjo Savivaldybės atstovas.
Nieko baisaus nemato
Po Nepriklausomybės rūpintis bažnytinio turto atgavimu tuometis Panevėžio vyskupas Juozas Preikšas buvo pavedęs kunigui Rimantui Gudeliui. Pasak jo, tuomet vyskupija ketino susigrąžintame pastate Respublikos gatvėje įkurti katalikišką kultūros židinį – sielovados centrą. Juo labiau kad kaip katalikiškų organizacijų židinys šis pastatas garsėjo dar prieškariu. Vadinamaisiais A.Smetonos laikais kunigų iniciatyva jame panevėžiečiams buvo rodomi kino filmai.
„Dabar toks sielovados centras veikia Marijonų gatvėje. Kurija turbūt mano, kad būtų gerai iš šio pastato užsidirbti“, – svarstė R.Gudelis.
Vis dėlto patiems vyskupijos kurijos vadovams sprendimas buvusį kultūros židinį paversti skudurynu neatrodo įžeidžiantis miesto istorinę praeitį.
Vyskupas Jonas Kauneckas iš pradžių pabrėžė žurnalistams neturintis laiko, nes ruošiasi pas gydytoją, ir pasiūlė paskambinti kitą penktadienį. Vis dėlto jis trumpai paaiškino apsisprendimą į kurijai priklausančias patalpas įsileisti prekeivius. „Nieko baisaus – dauguma tikinčiųjų neturtingi. Aš ir pats dažnai nešioju labdarinius rūbus“, – pabrėžė J. E. J.Kauneckas
Generalvikaras Robertas Pukenis dėvėtų drabužių atsiradimą pastate, ilgus metus buvusiu kultūros židiniu, vertino kaip vyskupo tinkamiausią pasirinkimą. „O kiek vyskupui reikia žmonių išlaikyti – juk algos mokamos ir valytojoms, ir vairuotojams, ir katechetėms. Todėl stengiamasi patalpas išnaudoti kiek galima racionaliau“, – mano R.Pukenis.
Dėvėtų drabužių parduotuvės savininkai Rima ir Algis Dambrauskai tvirtino išsinuomodami patalpas netgi nežinoję, į kieno vietą ateina. Švenčioniškai teigia skelbimą apie nuomojamas patalpas radę internete ir tikisi, kad greitai iš jų neteks kraustytis.
„Priklausys nuo to, kaip verslas seksis“, – teigė parduotuvės savininkai.
