Mokęsis vienoje klasėje su Rūta Jezerskyte, Nerijumi Juška, Aurimu Paulausku, I. Zaripovas baigiamajame koncerte buvo parengęs Toreadoro šokį iš baleto „Karmen“ ir pademonstravo kruopštų, atsakingą požiūrį į plastinę šio epizodo formą. Tačiau didesnių vaidmenų jam teko laukti net keletą metų, nes Andrejaus Melanjino sukurtame „Venecijos karnavale“ atliekama nedidelė, bet geros technikos reikalaujanti Arlekino partija iš repertuaro dingo kartu su spektakliu.
Kol kas I. Zaripovo kūrybinėje biografijoje svarbiausi – originalūs šiuolaikinio šokio spektakliai ir darbas su choreografu Jurijumi Smoriginu. 2001 m. sukurtame spektaklyje „Choreografo laiškai M. K. Č.“ šokėjui teko sudėtingas menininko – kūrėjo vaidmuo, kuriame išryškėjo jo plastiškumas, muzikalumas, gebėjimas jausmu perteikti vidinį personažo pasaulį.
Nelengva užduotis šokėjo laukė J. Smorigino spektaklyje „boHema“, sukurtame garsaus, dramatiško likimo XX a. pradžios menininko Oskaro Wilde‘o biografijos motyvais – I. Zaripovas atlieka pagrindinio veikėjo meilužio Bozio vaidmenį. Rafinuotais siluetais, manieringomis pozomis perteikiamo veikėjo pavidalą šokėjas įkūnija plastiškais, egzaltuotais judesiais, jausmingais gestais; panašaus pobūdžio paveikslą jam tenka kurti ir Boriso Eifmano balete „Raudonoji Žizel“ – tai Balerinos partnerio Draugas, kurio partija ryškinama pantomimos priemonėmis ir neturi išraiškingesnės choreografinės formos. J. Smorigino spektaklyje „Mano gyvenimas“, dedikuotame Lietuvos baleto žvaigždei Olgai Malėjinaitei, I. Zaripovas šoka abstraktų personažą, tapatinamą su pagrindinės veikėjos svajonėmis ir vizijomis – čia sumaniai panaudojama gera jo šokio technika, išraiškingi pozų akcentai, lengvi šuoliai bei smulki rankų plastika. I. Zaripovas taip pat šoko J. Smorigino kompozicijas – jausmingą miniatiūrą „Narcizas“, duetą „Pieta“, taip pat Artisto vaidmenį Klaipėdos muzikiniame teatre sukurtame Hectoro Berliozo „Artisto gyvenime“.
2003 m. kinų choreografo Xin Peng Wango pastatytame spektaklyje pagal Carlo Orffo „Carmina Burana“ I. Zaripovui teko efektingas kario vaidmuo, kuriuo šokėjas turėjo „varžytis“ su tuomet Vilniuje dirbusiu virtuozu japonu Takasi Aoki – ir prilygo jam šokio azartu bei ekspresyviais, ryžtingais judesiais.
Nemaža paskata šokėjo kūrybos tobulėjimui – Paryžiaus konservatorijos direktoriaus Danielio Agesilaso kvietimas 2004 m. balandžio–liepos mėnesiais stažuotis Paryžiaus aukštojoje muzikos ir šokio akademijoje; vienintelis iš Lietuvos tokią galimybę turėjęs šokėjas gavo progą geriau susipažinti ir su klasikinio, ir su šiuolaikinio šokio technika, vaidmens kūrimo būdais, suvokė būtinybę kurti personažą „iš vidaus“.
Tačiau I. Zaripovas nuolat tobulina ir šlifuoja klasikinio šokio techniką – tai paliudijo ir pedagogės Jolantos Vymerytės veiklos sukakčiai paminėti skirtame koncerte jo atlikta sudėtinga variacija iš Adolphe‘o Adamo baleto „Korsaras“.
Šį sezoną I. Zaripovas parengė Benvolijaus vaidmenį Sergejaus Prokofjevo balete „Romeo ir Džuljeta“ – kaip ir kiti jo personažai, šitas išsiskiria ryškia, gerai artikuliuojama choreografine forma, nuotaikinga vaidyba. Pastaruoju metu artistas dažnai šoka ir Raganą vaikų mėgstamame spektaklyje „Snieguolė ir septyni nykštukai“ – po storu grimo sluoksniu ir besiplaikstančiais raganiško apdaro skvernais kunkuliuoja trūkčiojanti blogio energija; I. Zaripovas šiek tiek šaržuoja savo personažą, pabrėždamas apgaulingai kretančią Raganos eiseną ir gestus, kurie, įvykdžius piktavalius kėslus, virsta gaivališku siautėjimu.
Paskutinėje baleto premjeroje – Piotro Čaikovskio „Miegančiojoje gražuolėje“ – I. Zaripovas atlieka nuotaikingą Batuoto katino ir Baltosios katytės duetą, kuriame jo personažas patraukia dėmesį katiniškais judesiais, aukštais, lengvais šuoliais.
Naujausias – ir kol kas didžiausias I. Zaripovo vaidmuo – Kunigaikštis Myškinas J. Smorigino dviejų dalių šokio spektaklyje „Idiotas“. Čia išryškinama naivaus, atviro, jautraus, pažeidžiamo žmogaus drama, kurią choreografas atskleidžia per duetus – su savuoju Ego, su Aglaja Jepančina, su Nastasja Filipovna.
I. Zaripovas sugeba išjausti kiekvieną dialogą, pasitelkti savo kaip partnerio įgūdžius. Kurdamas šį vaidmenį, I. Zaripovas daugiau dėmesio skyrė Myškino vidinių būsenų perteikimui, išryškėjančiam atvirame, kontakto su žiūrovu ieškančiame jo žvilgsnyje.
Už vaidmenis baleto spektakliuose I. Zaripovas yra pelnęs Jurgio Žalkausko premiją (2005), Konstantino Stašio baleto prizą (2006).
Šokėjas dalyvauja ir Anželikos Cholinos šokio teatro spektakliuose – „Karmen“, „Bolero“, „Romeo ir Džuljeta“, „Žmonės“, „Otelas“. Studijos A. Cholinos vadovaujamame aktorių-šokėjų kurse, nepriklausomi projektai (dalyvavimas Loretos Juodkaitės šokio spektaklyje „Riba“, Dovilės Petkūnaitės ir Erikos Vizbaraitės šokio spektaklyje „7 įkvėpimai“) taip pat leidžia atsiskleisti Igorio Zaripovo talentui, nusipelniusiam ir įvairesnės sceninės biografijos.
Taip pat žurnale „Bravissimo“ skaitykite:
Viskas yra gyvenimas. Apie garsų choreografą Maurice‘ą Bejart‘ą
Pirmoji lietuviška Brunhilda. Susitikimas su Nomeda Kazlauskaite
Muzikinis teatralų žaidimas. Apie Kaune rodomą miuziklą „Bučiuok mane, Keit“
Kas yra koprodukcija?
