Pasak parodos kuratorių, trienalėje – senosios ir naujosios kartos kūrėjai. Tai proga užmegzti dialogą – įvertinti ne tik išskirtinumą, bet ir bendras vertybes.
„Kai kurios recenzijos prasideda taip: oi, kokia bloga paroda, vėl tiek daug tapybos. Mes norėjome, kad tai būtų akibrokštas tiems, kad mes tikrai mylim tapybą ir norime, kad jos būtų daug“, – sako parodos kuratorius, dailininkas Gintaras Palemonas Janonis.
Vilniaus tapybos trienalė rengiama nuo 1969 m., pirmoji įvyko tapytojo Jono Švažo iniciatyva. Sovietmečiu parodoje dalyvaudavo Lietuvos, Latvijos ir Estijos menininkai. Pasak tapytojo Valentino Antanavičiaus, dalyvauti trienalėje tuomet buvo didelis įvykis, tapytojas prisimena patekęs tik vieną kartą.
„Be cenzūros ir be ideologinių akcentų buvo neapsieita, bet šalia to buvo daug meno, kuris jau tikru menu dvelkė. Ir palaipsniui vis liberalėjo“, – pasakoja tapytojas V. Antanavičius.
Lietuvos dailininkų sąjungos organizuojamos trienalės dalyvius šiemet atrinko menininkų ir meno žinovų komisija. Pasak parodos kuratorės dailėtyrininkės Ritos Mikučionytės, dalyvius iš užsienio komisija rinko stichiškai, remdamasi dailininkų sąjungos ryšiais. Lietuvos tapytojai buvo renkami slaptu balsavimu, tačiau, pasak R. Mikučionytės, tai negarantavo objektyvumo.
„Atsitiko subjektyvūs dalykai, nes kai kurie komisijos nariai save išsirinko, o nepateko kiti“, – „Panoramai“ sako parodos kuratorė, dailėtyrininkė Rita Mikučionytė.
Pastarųjų trejų metų Lietuvos ir užsienio tapytojų kūrybos ekspozicija Šiuolaikinio meno centre veiks iki balandžio pabaigos.
