„Ta idėja gimė turbūt to meto studentų tarpe. Žinome dailininką Petrą Rimšą, kuris pirmasis tą klausimą iškėlė spaudoje. Kaip tuo metu būdinga, labai aktyviai atsiliepė daugelis to meto kuriančių dailininkų“, – sakė Romualdas Budrys, Lietuvos dailės muziejaus direktorius.
Praėjusio šimtmečio parodai savo kūrinių atsiuntė 23 profesionalūs dailininkai ir architektai, 68 tautodailininkai iš Lietuvos ir užsienio. Ekspoziciją įrengė patys menininkai: Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Petras Rimša, Antanas Žmuidzinavičius ir kiti.
Poetė Salomėja Nėris vėliau pasakojo priešais vieną A. Žmuidzinavičiaus paveikslą stovėjusi tol, kol nutirpo kojos. Parodą Vilniuje per porą mėnesių tąsyk aplankė daugiau kaip du tūkstančiai žmonių.
„Su šita kūryba dailininkai pradėjo naują judėjimą. Tai buvo pagrindas mūsų moderniai šiuolaikinei dailei“, – „Panoramai“ sako R. Budrys.
Pasibaigus parodai įsteigta Lietuvių dailės draugija, pirmininkaujama A. Žmuidzinavičiaus. Draugija siekė pristatyti lietuvių dailę, teikti finansinę pagalbą menininkams.
Tarp draugijos narių būta ne tik menininkų, bet ir mokytojų, teisininkų, gydytojų. Iki pirmojo pasaulinio karo Lietuvių dailės draugija surengė dar septynias nacionalinės dailės parodas.
