Vienas žymiausių XX a. pirmosios pusės Vilniaus fotografų Janas Bulhakas miestą pradėjo fotografuoti paskatintas dailininko Ferdinando Ruščyco, kuris 1911 m. susitarė su miesto burmistru įkurti Vilniaus fotografijos archyvą ir jo vadovu paskirti J. Bulhaką.
Fotografas įsipareigojo inventorizuoti miestą – fotografuoti bendrus vaizdus, fiksuoti architektūros paminklus, jų detales.
Tobulinęs žinias Austrijoje, Italijoje, Vokietijoje, 1912 m. J. Bulhakas ėmėsi vykdyti užsakymą ir po dvejų darbo metų miesto archyvui pateikė 15 tomų rinkinį, sudarytą iš beveik pusės tūkstančio fotografijų.
Kitus, daugiau nei 600 darbų, sudėjo į 14 tomų albumą apie Vilnių. Daugiausia miesto vaizdų nufotografuota iki I pasaulinio karo pradžios.
1916 m. J. Bulhakas iš vokiečių okupacinės valdžios gavo išskirtinį leidimą fotografuoti uždraustas miesto vietas.
„Jis fotografavo kiekvieną paminklą ir jo detales. Jo nuotraukose jaučiamas išskirtinis meniškumas. Jis mėgo meninę fotografiją ir natūralią šviesą. Tuo jis buvo išskirtinis“, – teigė parodos kuratorė Jūratė Gudaitė.
Vilnių fotografas vadino ne miestu, bet „dideliu dvaru su prabangia architektūra ir natūraliu gamtos grožiu“.
Ekspozicijoje „Vilnius – Jano Bulhako fotografijose“ pateikta 80 darbų.
Lietuvos nacionalinis muziejus parodoje pristatė ir vieno žymiausių XIX–XX a. sandūros Vilniaus fotografų Stanislavo Filiberto Fleury palikimą – beveik 600 darbus, sudėtus į naują leidinį.
Iš kitų fotografų S. Fleury išsiskyrė tuo, kad pirmasis užfiksavo turgus, muges, kasdienį miestiečių gyvenimą. Fotografo įamžintas Vilnius puikiai atskleidžia to meto istorines, ekonomines, kultūrines ir socialines gyvenimo realijas.
