Leidyklos pastaruoju metu įtemptai rengiasi vasario 22–25 dienomis vyksiančiai Vilniaus knygų mugei – renginiui, kuriame besistumdydamas reklamos suviliotų žmonių minioje kaip niekad gerai supranti, kad literatūra – tai ne vien intymus buvimas su knyga, bet ir verslas, kaip ir kiti, paklūstantis rinkos dėsniams.
Vienas tų dėsnių akivaizdus: juo rinka mažesnė, juo ją sunkiau plėtoti, o joje cirkuliuojantys pinigų srautai nė iš tolo nepanašūs į pasakiškus. Nors šalyje dygsta nauji erdvūs knygynai, steigiamos vis naujos leidyklos, o į jau minėtą knygų mugę traukia dešimtys tūkstančių žmonių (pernai joje apsilankė 55 tūkst.), dauguma lietuvių autorių bandydami išgyventi iš honorarų už knygas vos galėtų sudurti galą su galu.
„Na jeigu rašytojas gyvena vienas sau, yra kokių nors meilės romanų ar detektyvų autorius, tai gal ir galėtų išgyventi vien iš savo knygų. Tačiau vis tiek tuo abejoju“, – teigė rašytoja Renata Šerelytė.
Ji vardijo tradicines tokios situacijos priežastis: maža Lietuvos rinka ir palyginti su knygos kaina skurdūs žmonių atlyginimai. Vis dėlto rašytoja užsiminė pati gyvenanti vien iš rašymo, tačiau pridūrė, kad šeimos tikrai negalėtų išlaikyti. Autorės rašiniai dažnai spausdinami periodiniuose leidiniuose, tačiau ji tikino, kad tai – daugiau galimybė išreikšti pilietinę poziciją, o ne užsidirbti pinigų.
Juodas darbas
Įvairiais duomenimis, vidutinis lietuvio autoriaus honoraras siekia apie 10–15 procentų knygos kainos, kuri paprastai svyruoja nuo 20 iki 30 litų. Normaliu rezultatu laikomas toks kūrinio leidimas, kurio parduodama 2–3 tūkst. egzempliorių. Apskaičiavus vidurkį autoriaus už knygą gautos pajamos nesiekia 8 tūkst. litų. Žinoma, tai nemaža suma, tačiau jei rašytojas per metus parašo po knygą, mėnesiui jam tenka vos po 670 litų.
Dar prasčiau – poezijos kūrėjams, mat dažniausiai skaitytojai nuperka 300–400 naujų rinkinių. Pusė tūkstančio išparduotų poezijos egzempliorių jau laikoma puikiu rezultatu, o tūkstantis – vos ne supertiražu.
Vertėjos ir literatūros kritikės Rasos Drazdauskienės teigimu, atvejai, kad autorius išgyventų vien iš grožinės literatūros, pasaulyje nedažni, o Lietuvoje tokių vienetai. „Tam, kad galėtum iš to gyventi, reikia be galo daug rašyti, o retas tai sugeba. Kiek prisimenu, Jurgis Kunčinas gyveno vien iš rašymo: knygų, eseistikos ir taip toliau. Bet tai buvo labai gabus ir kūrybingas, nestandartinio temperamento žmogus“, – kalbėjo literatūros žinovė.
Anot Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko Jono Liniausko, net populiariausi šalies rašytojai, kurių tiražai lyg ir leistų jiems gyventi iš savo romanų, vis tiek dirba periodiniuose leidiniuose, prašo stipendijų arba gauna pensijas. Bene pagrindinis literatų taikinys – Kultūros ministerijos metams arba dvejiems skiriamos valstybės stipendijos kultūros ir meno kūrėjams. Šių metų stipendiatai kas mėnesį gaus po 1300 litų. Tarp daugiau nei šimto gaunančiųjų kaskart pasitaiko ir keliolika rašytojų.
Taip pat pragyvenimo šaltinių ieškantys lietuvių autoriai retkarčiais laimi ir stipendijas užsienyje, pasitaiko, kad juos paremia privatūs mecenatai.
„Visame pasaulyje tai yra įprasta. Kad išgyventų, rašytojai dirba kitus darbus, kartais ir juodus. Lietuvoje rašytojai dažniausiai dirba švietimo srityje: universitetuose, mokyklose. Daugiausia jie užsiima humanitariniais dalykais, nors pasitaiko ir gydytojų ar fizikų – toks, pavyzdžiui, buvo Ričardas Gavelis“, – kalbėjo R. Šerelytė.
Užsidirbti įmanoma
Gilinantis į situaciją ima atrodyti, kad Knygų mugėje leidyklos galėtų pristatyti vos keletą lietuvių grožinės literatūros autorių, o skaičiuodamas pristatomas knygas pirštų tikrai nepritrūktum.
Tačiau kai kurių leidyklų atstovai mąsto priešingai. Pavyzdžiui, „Tyto alba“ nusitaikė būtent į lietuvių autorius. Anot leidyklos direktorės Lolitos Varanavičienės, pernai lietuvių rašytojų knygų leidykla pardavė netgi daugiau nei užsieninių. „Tyto alba“ gali pasigirti kaskart parduodanti po 20 tūkst. naujų Juozo Erlicko, Jurgos Ivanauskaitės ar Galinos Dauguvietytės knygų.
„Mūsų politika yra tokia: labai gerai turėti klasikus, bet reikia ir tokių autorių, kurie galėtų ateityje juos pakeisti. Todėl nuolat ieškome naujų veidų, investuojame į jų reklamą, rūpinamės. Bent kartą per savaitę gauname po naują rimtą debiutuojančio autoriaus rankraštį. Tiesa, ne visi jie pasiekia skaitytoją“, – minėjo L. Varanavičienė.
Apie neprastą jaunų autorių populiarumą kalba skaičiai. Pavyzdžiui, prieš kelis mėnesius išleistos Kristupo Saboliaus „Blogos knygos“ pardavimas jau artėja prie 2 tūkst. egzempliorių.
Leidyklos direktorė įsitikinusi, kad išgyventi iš savo kūrybos populiarūs lietuvių autoriai tikrai gali. „Žinoma, kam nors ir 10 tūkst. litų per mėnesį gali būti mažai, bet jei imtume sumą, panašią į vidutinį atlyginimą, tarkime, 1,5 tūkst. litų, tai tokią sumą autorius tikrai gali užsidirbti. Tam gali užtekti parašyti ir po vieną stambų veikalą kas dvejus metus“, – sakė ji.
Be naujų klasikų kūrinių leidimų ir debiutantų paieškos, „Tyto alba“ dirba ir trečia kryptimi: iš naujo perleidžia anksčiau spausdintus kūrinius, kurie irgi randa savo skaitytojų. R. Gavelio apsakymų rinkinys „Tylos angelas“ jau sudomino apie 2 tūkst. pirkėjų, nors apsakymai Lietuvoje tradiciškai nelaikomi paklausia preke.
Užsienio pamokos
„Tam, kad rašytojas galėtų išgyventi, reikia parduoti labai daug knygų, taigi reikia rašyti ir tokia kalba, kurią vartotų daug skaitytojų, – galimus sėkmės receptus siūlė vertėja ir literatūros kritikė R. Drazdauskienė. – Pavyzdžiui, jei Vokietijoje išleidžiama vidutinį pasisekimą turinti knyga, tai rašytojas jau turi šiek tiek pinigų, jei Lietuvoje – gautų pinigų gal ir užtenka pragyventi pusmetį“.
Labiausiai pasaulyje praturtėja bestselerių autoriai, o jais tampa trilerių, detektyvų, moterims ar vaikams skirtų knygų rašytojai. Literato kišenė įspūdingai papilnėja, jei pagal jo knygą yra kuriamas filmas, galima užsidirbti ir vien iš herojaus vardo. Pavyzdžiui, garsiojo Hario Poterio autorė J. K. Rowling yra pasirašiusi tokias sutartis, pagal kurias gauna pajamų nuo visko, kas susiję su jaunuoju burtininku, netgi už parduotus jo drabužius ar šluoteles. Tiesa, toli gražu ne visi autoriai yra linkę nuslysti į vadinamąjį popsą.
Tačiau patekti į didelę rinką lietuviams nėra paprasta. „Tarkime, įsitvirtinti anglakalbių šalyse neanglakalbiams – sudėtinga, mat žmonėms patinka skaityti apie tai, ką jie žino, pažįsta. Neužtenka tik išleisti debiutuojančio autoriaus knygą, reikia ją ir gerai išreklamuoti. Apskritai tai mažų šalių, kurių kalbas vartoja mažai žmonių, problema“, – įsitikinusi R. Drazdauskienė.
Lietuvių literatūros populiarinimu užsienyje rūpinasi viešoji įstaiga „Lietuviškos knygos“. Tai nepelno organizacija, platinanti užsienyje informaciją apie lietuvių autorius, remianti kūrinių vertimą į kitas kalbas, tarpininkaujanti užsienio vertėjams ir leidėjams.
Masiniu susidomėjimu lietuvių autoriai pasigirti negali. Be to, pasak Rašytojų sąjungos vadovo J. Liniausko, jei lietuvių rašytojas ir gauna pinigų už užsienyje išleistą jo kūrinį, didžioji dalis pelno vis tiek atitenka vertėjams bei leidykloms.
Lietuvių rašytojams – sunkiau nei daugelio kitų šalių kūrėjams, nes Lietuvoje beveik nėra tokios profesijos kaip rašytojo agentas – žmogus, dirbantis savotišku literato vadybininku ir viešųjų ryšių atstovu, besirūpinantis autoriaus pajamomis, reklama ir taip toliau. „Šią funkciją iš dalies atlieka leidyklos, tačiau jos pasiima ir didžiąją dalį pajamų, o agentui atitektų tik mažas procentas“, – aiškino R. Drazdauskienė.