Nuo 2004-ųjų kūrėjus vienijančios asociacijos suvažiavimai vyksta kasmet, Nepriklausomybės metais sąjungos pirmininkais yra buvę Vytautas Martinkus ir Valentinas Sventickas, nuo 2002 metų – J.Liniauskas.
Lietuvos rašytojų sąjunga – tai poetų, prozininkų, vertėjų, kritikų, dramaturgų ir literatūros mokslininkų asociacija, kuriai priklauso ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse gyvenantys lietuvių rašytojai.
Sąjungos skyriai veikia Kaune ir Klaipėdoje.
LRS turi savo leidyklą, knygyną, biblioteką, klubą, kūrybos namus, periodinius spaudos leidinius: Žurnalus „Metai“, „Vilnius“, savaitraščius „Literatūra ir menas“, „Nemunas“, kasmet rengia tarptautinius poezijos festivalius, vadinamus „Poezijos pavasariu“.
Pagal dvišales sutartis LRS bendradarbiauja su Latvijos, Lenkijos, Švedijos, Slovėnijos, Marburgo (Vokietija), Graco (Austrija), Sankt Peterburgo (Rusija), Suomijos, Kroatijos, Vengrijos, Baltarusijos, Izraelio hebrajų rašytojų organizacijomis.
DELFI pakalbino LRS toliau vovausiantį J.Liniauską.
DELFI: Rašytojo sąjungos nario statusas – kokybės ženklas kūrėjui, ar profesinio solidarumo ženklas?
J.Liniauskas:Tai yra kokybės ženklas ir pavyzdžiui, kai man bandoma įrodyti, kad kiekvienas, kuris rašo jau yra rašytojas, tai nežinau. Aš irgi kartais šeimoj padainuoju, tačiau nuo to dainininku netampu, arba jei dažau sienas, dailininku nuo to nepasidarau. Nors tos pačios priemonės – pasiimu dažų, teptuką, tačiau freska neišeina.
Jeigu žmogus rašo, dar ne rašytojas. Ne, nes ne visi atitinka kokybės reikalavimus.
DELFI: Kuo naudinga būti LRS nariu?
J.Liniauskas: Vienas iš Rašytojų sąjungos darbų – plėsti tarptautinius ryšius. Realiai žiūrint, į renginius ir programas, kurios rengiamos pagal dvišales sutartis su kitomis valstybėmis, nekviečiami nieko bendro neturintys su Rašytojų sąjunga. Vis viena mes žiūrim savo narių ir pirmiausia juos rekomenduojama, kai užsienyje spausdinamos knygos.
DELFI: O Lietuvoje?
J.Liniauskas:Leidyba rūpinasi Kultūros ministerija, jai paraiškas teikia leidyklos, kurios gali pačios pasirinkti, ką nori ir tuos autorius leisti.
DELFI: Narystė sąjungoje tam įtakos tarsi ir neturi?
J.Liniauskas:Manau, patys leidėjai supranta, kad Rašytojų sąjungos narys kokybiškus kūrinius parašo, nors aišku, nesėkmių būna visiems.
DELFI: Kaip ir netikėtumų, kad ne Rašytojų sąjungos narys staiga sublizga?
J.Liniauskas:Nežinau, reikėtų atskirti blizgesį nuo vertybių, nes tikri kūriniai išlieka dešimtmečiams ir šimtmečiams. O jei sėkmę nulėmė gera leidyklos reklama ar viešųjų ryšių akcija, nebūtinai taip ir bus. Būna, kad knyga pristatoma, kaip pasaulinio garso, bet perskaitai ir nieko nerandi.
DELFI: Ar jauni kūrėjai nori stoti į rašytojų sąjungą ir koks jų indėlis į asociaciją?
J.Liniauskas:Jie nori, tačiau yra nerašyta taisyklė, kad stoti galima, jeigu esi išleidęs bent du poezijos rinkinius arba bent vieną prozos kūrinį, o vaikiškų knygelių tai net nežinau, gal net 10 reikėtų.
Be to, tie kuriniai turėtų būti pakankamai iškilūs.
DELFI: Kas, jūsų nuomone, šiuo metu aktualiausia rašytojams?
J.Liniauskas:Rašytojams rūpi normalios galimybės leisti knygas. Nebe pirmi metai matome knygų leidybos valstybinio rėmimo sutrikimus ir dėl to bus pareikštas rūpestis kultūros ministrui Jonui Jučui. Taip pat aktualios socialinės rašytojų problemos, nes šis darbas mūsų valstybėje nėra vertinamas kaip kiti.
