Pasipiktinusi katalikiškoji miesto bendruomenė privertė menininką pašalinti kūrinį iš ekspozicijos.
Evaldas Jansas, 37 metų Lietuvoje gyvenantis ir aktyviai kuriantis menininkas, priskiriamas viduriniajai Lietuvos menininkų kartai.
Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedros absolventas, kadaise savo kūrybinę strategiją įvardinęs „romantiškojo egzistencializmo“ terminu. Neseniai surengė video darbų retrospektyvą Skalvijos kino centre.
Tarp paskutiniųjų projektų – performansas Demokratijos prezumpcija – ėriuko aukojimas Šiuolaikinio meno centre vykusio tarptautinio performansų festivalio Dimensija 1 metu, kuris neįvyko įsikišus Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos ir policijos pareigūnams.
Julija Fomina, 24 metų menotyrininkė, neseniai baigusi Vilniaus dailės akademijos UNESCO kultūros vadybos ir kultūros politikos katedrą ir apsigynusi diplominį darbą apie Lietuvos šiuolaikinės dailės kuratorių identitetą.
Dirba Šiuolaikinio meno centre, mėgsta uždavinėti klausimus ir rengia pokalbių su Lietuvos kuratoriais knygą. Turi vyresniąją seserį – rašytoją. Kaip dramaturgė debiutavo 2001 metais vykusiame literatūriniame Prano Lemberto konkurse.
Veiksmas vyksta virtuvėje. Prie apvalaus stalo ratu sėdi visi pjesės veikėjai. Stasys Banifacius susirinkusius vaišina Coca-Cola, Evaldas truputėlį nervinasi, tačiau prisidegęs cigaretę, nurimsta. Julija Fomina pirmoji įsijungia diktofoną.
1 paveikslas. Apie gyvenimą, meną, tabu ir jų laužymą.
Julija Fomina: Šiąnakt karščiavau ir susapnavau mūsų pokalbį. Kai pabudau, nieko negalėjau atsiminti, liko tik jausmas, kad viskas praėjo labai sklandžiai. Prisimenu tik pora raktažodžių – tabu ir t.A.T.u., gal apie tai išeis pasikalbėti. Užsikelia koją ant kojos ir gurkšteli Coca-Colos. Beje, ar Jūs pažįstami?
Evaldas Jansas: Pirmą kartą pamačiau Stasį Raimundo Malašausko gimtadienio išvakarėse, o šiaip bendrauti mums neteko. Esu skaitęs apie jo Mergelę Mariją laikraštyje.
Stasys Banifacius Ieva: Aš tai neskaičiau apie tą Evaldo skandalą. Aš apskritai mažai skaitau. Bet manau, kad kiekvienas turi savo poziciją ir gali ją viešai deklaruoti.
Ne mano reikalas yra teisti. Nelabai mėgstu gilintis į kitų darbus, galbūt tai yra mano klaida. Aš labiau mėgstu bendrauti su žmonėmis.
EJ: O kur tu mokeisi? Iš kur tu apskritai atsiradai šioje terpėje?
SBI: Aš? Aš niekur nesimokiau. Ir visada gyvenau Vilniuje, tik turėjau truputėlį kitokią pasaulėžiūrą. Labiau tikėjau kitais, o ne savimi. Bet dabar supratau, kad kiti žmonės nesugeba daugelio dalykų, kuriuos sugebu aš, todėl pradėjau labiau klausyti savęs. O kai užduodi sau klausimus, savęs ieškai, ieškai ir su kuo bendrauti, ir tada atsirandi tam tikroje terpėje. O šiaip ką aš apie save galiu pasakyti?
Esu kietas bičas, atrodo, dar nė karto „neapsikiaulinau“...
JF: O kaip vertini tai, kas atsitiko Gedimino prospekte?
SBI: Patyriau džiaugsmą. Nes kai tave išvaro, suvoki, kad esi kitoks, ne toks, kaip visi. Juk jeigu niekas nekreiptų dėmesio, vadinasi, esi niekam neįdomi vidutinybė. O dabar atsitiko tai, ko aš ir laukiau. Tai nebuvo provokacija, bet turėjau planą, kuris suveikė.
JF: Tai tikėjaisi tokios reakcijos?
SBI: Aišku, juk nesu naivus. Gyvename tam tikroje erdvėje ir ją nagrinėdami sužinome, ko iš jos galima tikėtis. Todėl natūralu, kad galima suplanuoti tokius dalykus. Pavyzdžiui, suplanuoti, kaip pasinaudoti žmonių kvailumu.
JF: Sieki dėmesio?
SBI (truputėlį pakelia balsą): Ne, ne! Man tiesiog patinka daryti tai, ką darau. Supranti, visas menas yra ant ribos: arba tu esi nematomas, arba matomas. Jei nesugebi paliesti kažkokių žmonių jausmų, tampi ta pačia buka televizija. Kaip tu sugebėsi išsiskirti iš kitų, būdamas vienas ir turėdamas mažą biudžetą? Tu būsi toks pat kaip ir visi kiti: sunkiai dirbsi, grįši namo, pavalgysi, žiūrėsi televizorių ir eisi miegot… O aš taip nenoriu, nenoriu būti primityvus. Gurkšteli Coca-Colos ir nutyla.
EJ: Tai čia kaip toje Maslow piramidėje: žemiausioje pakopoje yra fiziologiniai, o aukščiausioje – savirealizacijos poreikiai. Kuo stabiliau jautiesi, tuo daugiau galimybių turi. Pavyzdžiui, Holivudo menininkai. Aš tai dažnai galvoju: ar esu tas holivudinis tipažas, kuris turi pakankamai galimybių reikštis, ar esu piramidės apačioje, bandau iš jos ištrūkti, naudoju savo energiją tam ir klykiu. Garsiai suklykia tuščioje virtuvėje. O šiaip gerai būtų, jei kiekvienas žmogus savęs paklaustų, kokioje jis piramidės pakopoje yra ir ko jis siekia. Aš to dažnai savęs klausiu, todėl mano meniniai pareiškimai tokie egzistencialistiniai.
JF: Egzistencialistiškai romantiški?
EJ (jausmingai): Na, bet čia juk senas terminas! Man atrodo, tą žodį „romantiškas“ reikėtų pakeisti. Gal labiau transgresyvus, kaip apie mane sako filosofas Rytis Juodeika.
JF:Na gerai, pasikalbėkim apie kitką. Dar kartą prisiminiau savo sapną, pirmasis mūsų pokalbio raktažodis buvo „tabu“. Ar manote, kad sulaužėte tam tikrus Lietuvoje egzistuojančius tabu? Juk jūsų kūrinius išcenzūravo.
EJ (labai garsiai): Aš nesutinku! Aš jokių tabu nelaužiau. Tiesiog nežinojau tvarkos, nežinojau, kad reikia turėti leidimą norint papjauti ėriuką. Matai, čia paradoksali situacija susiklostė: gyvendami demokratinėje valstybėje, mes, menininkai, pradedame manyti, kad esame über alles, bet tenka kapituliuoti, kai susiduri su paprastu žmogumi.
Aš su tuo susidūriau jau filmuodamas savo video darbą Velykos, kurį taip pat turėjau išimti iš parodos užprotestavus jame nufilmuotiems žmonėms. Mano ir kritikų nuomone tai yra geras kūrinys, bet už jo slypi paprasti žmonės, kuriuos paliečia visai skirtingi dalykai. Pakelia balsą. O ėriuko žudyme nebuvo jokių tabu laužymo! Juk visi mes visąlaik ant stalo turime mėsos, koks gi čia tabu, atsiprašau! Suskamba Evaldo telefonas ir jis išeina iš virtuvės.
JF: O ką tu manai apie tabu, Stasy? Juk religinis atvaizdas, kurį atkūrei, yra šventos adoracijos objektas.
SBI: Na, formaliai taip, bet aš jau seniai išaugau iš tokių primityvių tabu. Jeigu ir turiu kokių nors tabu, tai pradedu gilintis į save ir suprantu, kad tabu yra neatsakymas į klausimą pačiam sau. Tai yra uždarytos durys, o tu bijai net prie tų durų rankenos prisiliesti. Reikia mėginti judinti rankeną, mėginti atidaryti tas duris, o ne sakyti: „Ten – tabu, ten negalima“. Aš esu už tai, kad būtų judėjimas į priekį, jeigu yra tabu, tai jį reikia pašalinti, išoperuoti.
EJ: Grįžta į virtuvę ir įsijungia į pokalbį. Bet tam tikri tabu vis tiek egzistuoja. Įsivaizduok, kad už tos rankenos, kurią tu klibini, yra tavo motinos miegamasis…
SBI: Na ir kas? Nematau tame nieko bloga. Jeigu tau tai yra tabu, tai gerai, o man – ne. Jeigu kai kuriems žmonėms to reikia – prašau, tegul taip ir daro.
EJ: Esi labai liberalus žmogus, sveikinu.
SBI: Ačiū.
JF: O tu liberalus, Evaldai? Ar tau egzistuoja tabu?
EJ: Tai žinoma, kad kai kurie egzistuoja. Aš kaip tik ir mėginu iš jų vaduotis, ir tai atsispindi mano darbuose. Kurdamas savo kūrinių pranešimus, laužau savyje kažkokius tabu. Pavyzdžiui, kad ir tas performansas Prasmingumo antologija, kuriame aš prisirišu už kojos ir mėginu pabėgti, ištrūkti, kritinėju – tai irgi savotiškas tabu laužymas.
Arba performansas Savo sultyse, kurio metu persipilinėjau sau kraują su švirkštu. Visa tai padeda peržengti tam tikrus dalykus savyje, tik visuomenė paskui į tave žiūri atitinkamai, kaip į tabu laužytoją, tokį chuliganą, ir socializuotis paskui sunkiau.
2 paveikslas. t.A.T.u., šiuolaikinis menas ir viešieji ryšiai.
JF: Antrasis mano susapnuotas šio pokalbio raktažodis buvo t.A.T.u.
SBI (entuziastingai): O, t.A.T.u. yra pats geriausias blogio pavyzdys! Tai labai pigus produktas, labai blogas, jis man primena prasto alaus „bambalį“ už 2,5 lito. Ta prasme, jeigu yra žmogus, kuris rimtu veidu klausosi t.A.T.u., tai jau yra problema, supranti?
EJ: Aš įsivaizduoju, kad t.A.T.u. yra kažkas labai pigaus ir labai sėkmingo viešųjų ryšių prasme. Menininkas irgi naudojasi viešaisiais ryšiais siųsdamas savo pranešimus visuomenei. Tik kur kas vertingesnius pranešimus nei t.A.T.u.
JF: Paskutiniu metu kalbant apie meninius reiškinius Lietuvoje, labai plačiai vartojama viešųjų ryšių sąvoka. Jūsų abiejų paskutiniai projektai, susilaukę itin didelio ne specializuotos, bet populiariosios žiniasklaidos dėmesio, dalies visuomenės buvo įvertinti tiesiog kaip „nemokamas pijaras“. O ką jums patiems reiškia viešųjų ryšių sąvoka?
EJ: Tai yra žmonių ar žurnalistų reikalas, jeigu jie taip galvoja. Truputėlį susierzina. Tu man geriau pasakyk, kur Lietuvoje tą „pijarą“ pasidaryti galima? Televizijos žvaigžde tapti? Nieko panašaus! Žiniasklaida nesidomi gerais menininkais, domisi tik chuliganais ar pačios žiniasklaidos sukurtomis „žvaigždėmis“.
Verslininkai pradeda kreipti dėmesį į tą, kuris sukelia daug triukšmo. Aš tą savo kailiu pajutau po savo performanso su ėriuku: laikraštis Respublika pasiūlė man įdėti nemokamai skelbimą apie mano darbų retrospektyvą Skalvijoje. Bet dėl to, kad aš tapau skandalingu. Todėl gal ir gerai užsiimti savireklama. Nemanau, kad populiarioji žiniasklaida jaučia skirtumą tarp blogo ir gero meno, bet jie galvoja, kad triukšmingas pareiškimas savaime yra rimtas.
SBI: O aš manau, kad šiuolaikinėje visuomenėje tiesiog egzistuoja skirtingi pavadinimai labai panašiems dalykams apibūdinti. Tai jeigu šiuo metu tai vadinasi viešaisiais ryšiais, tebūnie. Aš tiesiog galvoju, kad svarbiausia – būti matomam. Kūryba yra vienintelis kelias žmogui šiuolaikinėje visuomenėje, nes visa kita yra primityvus vartojimas. O kūryba išlaisvina nuo šito visaapimančio primityvizmo, to paprasto pasaulio.
EJ (nustebęs): Tai prie ko čia viešieji ryšiai?
SBI (nekantriai): Tai prie to paties. Jie yra visur, jų dėka tu tampi išskirtiniu. Ir jų galima pasiekti minimaliom sąnaudom ir truputėlio fantazijos dėka…
EJ: Tai menininkas tuomet irgi iš dalies naudojasi ta pačia t.A.T.u. schema.
SBI: Ne, aš nesinaudoju, t.A.T.u. yra tiesiog pinigų mašina, jie gamina pinigus, supranti?
EJ: Aš manau, kad menininkai naudojasi t.A.T.u. viešųjų ryšių logika: juk tam, kad tave išgirstų, reikia kalbėti per garsiakalbį, o ne užsidarius šaldytuve. Mūsų kitaip irgi niekas neišgirs, reikia eiti į visuomenę.
3 paveikslas. Susivienijimas.
EJ: Mes abu esame labai ambicingi. Mes kaip tos vėtrungės virš stogų, į skirtingas puses sukamės, bet vienas kitam netrukdom. Gal kada nors padarysim kokį bendrą projektą, suvienysim jėgas.
SBI: Taip, sutinku. Jei neužtenka jėgų vienam, tai galim susivienyti, kad būtume dar stipresni. Kaip verslo korporacijos: jungiasi tam, kad išliktų.
EJ: Man atrodo, kad susivieniję mes galėtume labiau pasipriešinti instituciniam diktatui, aš vien dėl to galiu bendradarbiauti. Pakiliu balsu. Apsikabinkim!
SBI: Gerai, apsikabinkim.
Evaldas Jansas atsistoja, apeina stalą, prieina prie Stasio Banifaciaus Ievos ir jį stipriai apkabina. Uždanga.
ŠMC INTERVIU, 2006, nr. 6.