Iš tiesų žvalgydamiesi po Rolando Cikanavičiaus fotografinę kūrybą, pastebėsime, kad vienatvė – pagrindinis teminis šio kūrėjo motyvas, o parodoje rodomi darbai – natūralus tęsinys.
Rolando Cikanavičiaus kūryba – nuoseklus, aistringas, maištingas pilkumos, vienatvės emocijų, problemų tyrinėjimas. Temperamentingas ir daugelyje meno disciplinų kuriantis menininkas savo fotografinėje kūryboje nesiskolina jau paruoštų lietuviškų ar importinių „nuobodulio“ estetikų štampų, ir nesiekia vienišumo vaizdinių kurti pilka spalva pilkame fone.
Autoriui artimesni teatrališki, siurrealūs, ekspresyvūs įkvėpimai, atsiribojimas nuo dokumentinio meno prado.
Galima būtų teigti, kad visa R.Cikanavičiaus fotografinė kūryba, yra ciklas „Vienas“, nes dažniausiai kadro aprėptin autorius priima tik vieno žmogaus figūrą, pradėdamas pasaulį analizuoti nuo individo, jo vidinio pasaulio, pasaulio kuris atspindi sociumą, jo aštriuosius kampus: šaltumą, nuvylimą, abejingumą.
Tad kuo naujasis, 2006 m. ciklas vienas skiriasi nuo ankstesnės Rolando Cikanavičiaus kūrybos? Pirmiausias dalykas, ką pastebėsime – naujos vienišumo erdvės, kuriose toliau vystomos vaizdinės vienišumo, maišto metaforos. Vienatvės metaforai pasirinktas kelionės, ėjimo motyvas leidžia autoriui atviriau teigti, kad vienišumas yra visur ir įvairiose formose. Užsidarydami savyje, spręsdami asmenines būties problemas, priklausomai nuo to, kokį gyvenimo kelią pasirinksime, gausime ir vienatvės atributus: kelionės bagažą, tikėjimo ir maldos ugnį, mus lyg neregius vedantį geriausią žmogaus draugą ar pasikartojantį savo paties atvaizdą...
Lūpų kampu drįsčiau teigti, kad Rolando Cikanavičiaus vienišumo temos raida patyrė posūkį, kurio panoramoje matome universalesnes, žaismingesnes formas, nudažytas ryškiomis spalvomis ir gal net sluoksneliu humoro.
