Netgi leidėjus nustebino tai, kad Kultūros ministerija tik pernai susiprotėjo išsiuntinėti raštus, kad jie pagal galimybes dalį mokesčių mokėtųjų pinigais remiamų knygų skirtų bibliotekoms. Kiti fondai, jei remia knygas, išperka ir dalį jų tiražo arba sutartimi įpareigoja leidyklas tam tikrą skaičių knygų skirti bibliotekų fondams papildyti.
Remiamos knygos turėtų būti pigesnės
Leidyklos „Alma Littera” generalinis direktorius Arvydas Andrijauskas būtų už tai, kad valstybė remtų ne leidybą, bet knygų pirkėjus ir bibliotekas.
„Jei valstybė garantuotų, kad kažkokią dalį tiražo nupirks bibliotekoms, būtų dviguba nauda“, - teigė DELFI pašnekovas. Viena vertus, tai skatintų leidėjus leisti nekomercines knygas, kita vertus, nemaža dalis kultūriškai reikšmingų leidinių atsidurtų bibliotekose ir būtų prieinama skaitytojams.
Didelė dalis nekomercinės literatūros leidžiama tik todėl, kad gauna valstybės paramą. „Aš būčiau už tai, kad paremtos knygos būtų pigesnės ir knygynuose, tačiau tuomet joms skirta parama taip pat turėtų būti didesnė“, - sakė A.Andrijauskas.
Ką dotuoja valstybė?
Remiamų knygų dotavimui valstybė skiria nemažai pinigų, tačiau knygynuose jų kaina nesiskiria nuo komercinių knygų.
Dar viena rašytojų minėta problema, kad Kultūros ministerijos stipendijas gavę menininkai, metus ar dvejus galėję rašyti knygas, kaip ir kiti kolegos nėra tikri, kad jų rankraščiai nenuguls į leidyklų stalčius.
Daugumai taip ir neaišku, ar ką dotuoja valstybė – kūrybos procesą ar visuomenei prieinamą jo rezultatą.
„Jei investuota į knygos parašymą, gal ją turėtų ir išleisti? Kad ir be honoraro, bet pabaigti tą procesą. Nes dabar žmogus gavo stipendiją, parašė kūrinį, o jis - stalčiuje. Po kelių metų vėl autorius gavo stipendiją, parašė kūrinį ir vėl padėjo į stalčių. Ir net jei knyga gavo paramą, nebūtinai pasiekė žmones. Tai va, kokie neaiškūs dalykai“, - komentavo Rašytojų sąjungos pirmininkas.
Latviai knygų nekonservuoja
Nekomercinių knygų leidimą remia visos šalys. Tačiau Latvijoje, kurią kaip pavyzdį minėjo J.Liniauskas, valstybės parama skiriama ne leidykloms, o autoriams.
„Tada jau leidyklos prie jų išsirikiuoja. Viena siūlo knygą leisti 100 egzempliorių tiražu, bet kietais viršeliais, kita - 500 egzempliorių tiražu, bet minkštais viršeliais, o trečia už tą pačią sumą pažada išleisti, pavyzdžiui, 1000 tiražu, su kietais viršeliais ir nuotraukomis“, - sakė LRS pirmininkas.
Lietuvoje sistema kitokia. DELFI kalbinti rašytojai patvirtino, kad leidėjai ne tik pažada leisti jų kūrinius, juos „užkonservuoja“, bet kartais net neišmoka honorarų - duoda 20 knygų, 5 metus įsipareigoja mokėti 10 proc. nuo realizuotų knygų ir pan.
Dalis rašytojų verslūs ir sugeba susitarti su leidyklomis. Kiti - Vytautas Račickas, Stasys Lipskis, Vilius Gužauskis - netgi įkūrę savo leidyklas.
„Tai žmonės, kurie turi verslo gyslelę, bet yra tokių rašytojų, kurie nesugeba, jiems gėda derėtis, kaip leidėjas pasako, taip gerai, džiaugiasi, kad ta knyga iš viso išeina“, - sakė J. Liniauskas.
O jeigu neišeina? Pasak J.Liniausko, tada rašytojai būna labai liūdni.
xxx
Apie knygų leidybos problemas ir galimus jų sprendimo būdus - Kultūros ministerijos sekretorius Rolandas Kvietkauskas
DELFI: Ar nesiruošiama įpareigoti leidyklų valstybės remiamas knygas parduoti pigiau.
R.Kvietkauskas: Parama turi turėti įtaką galutinei kainai, apie tai esame kalbėję su leidėjais, tačiau įpareigoti juos pigiau pardavinėti knygas būtų galiama tik tokiu atveju, jeigu joms tektų didelė parama.
Dauguma knygų remiamos 30 proc., vadinasi šioje vietoje dėl fiksuotos kainos su verslu būtų sunku rasti sutarimą, juolab, kad nėra teisinio mechanizmo, kaip tai padaryti.
DELFI: Paraiškas paramai gauti teikia ne autoriai, o leidyklos. Ar neplanuojama keisti tvarkos, kuri, rašytojų teigimu, paverčia juos leidėjų įkaitais?
R.Kvietkauskas: Norint, kad išeitų knyga, reikia leidyklos. Antraip, kad ir koks šaunus autorius būtų, gavęs valstybės paramą trečdaliui leidybos išlaidų, jis privalėtų vaikščioti po leidyklas ir derėtis. Taigi, mes turėtume gausybę atvejų, kai autorius nesuras leidyklos ir iš to gero darbo neišeis rezultatas.
Valstybė galutinį produktą - knygą - remia per jos leidybos etapą. Manyčiau, kad taip užtikriname autoriaus kūrybos rezultato leidimo ir tai svarbiausia, o parama autoriui teikiama kitais būdais. Sakysim, kūriniui parašyti jis gali pretenduoti į valstybės stipendiją, kitas rėmimo formas.
Žinoma, leidėjas turi įvertinti, ar pajėgs išleisti rankraščius, kuriuos paima, nes jis žino knygų rinką, turi strategiją, kokius leidinius leidžia, žino paramos teikimo prioritetus.
Gali būti, kad kai kurie leidėjai laiko ir neleidžia rankraščių, tačiau tai jau sutartinių santykių problema – kokiomis sąlygomis leidėjas paima rankraštį ir kokiomis sąlygomis autorius sutinka jį atiduoti. Į tai valstybė kištis nebegali.
DELFI: Kaip dėl leidyklų atsiskaitymo su autoriais?
R.Kvietkauskas: Nuo šių metų paraiškas ministerijos leidybos programai teikiantys leidėjai sąmatose privalės nurodyti honorarą autoriui. Be to mes net nekalbėsime apie paramą projektui.
Tai bus tam tikras saugiklis, kad su autoriumi leidykla atsiskaitytų.
DELFI: Šis sprendimas priimtas po to, kai autoriams teisę į honorarą teko ginti teismuose?
R.Kvietkauskas: Yra buvę tokių atvejų, todėl nuo šiol valstybės parama įpareigos leidėją atsiskaityti su autoriumi. Nebent jis raštiškai sutiktų nemokamai leidyklai perduoti teises, kad ši knyga išeitų.
DELFI: Pagal dabartinę tvarką, valstybės stipendiją knygos sukūrimui ar vertimui gavęs autorius negali būti tikras, kad ji pasieks skaitytoją – bus išleista. Kodėl?
R.Kvietkauskas: Neįvardydamas galiu pasakyti, kad kai kada autoriui nepasiseka nustatytais terminais pateikti knygos. Ne visada ir tas kūrinys yra tokios meninės kokybės, kuri būtų finansuojama išleidžiant.
Kūrybinė nesėkmė – įmanoma. Gavus stipendiją galima parašyti gerą, bet galima parašyti ir vidutinišką knygą. Todėl automatiškai sieti šių dalykų netikslinga.
Kita vertus, jei teikiama paraiška knygai, kurios autorius buvo gavęs valstybės stipendiją, ekspertai įvertina lėšų poreikį jo honorarui, kuris, matyt, nebeturi būti labai didelis.
DELFI: Kam apskritai reikia remti knygų leidybą
R.Kvietkauskas: Lietuviškų knygų rinka maža, o jų leidybos sąnaudos – didelės, todėl tikėtis, kad vertingų, bet nebūtinai komerciškai sėkmingų knygų leidyba atsipirks – nerealu.
Parama užtikrina knygų pasiūlos įvairovę. Pagal rėmimo filosofiją, ji turėtų spręsti kelias problemas: be to, kad dažnai komerciškai nenaudinga knyga išleidžiama, tam tikras skaičius jos egzempliorių patenka į bibliotekas ir trečias dalykas – tai šiek tiek sumažina kainas.
Kiek konkrečiai valstybės parama galėtų sumažinti knygos kainą?
R.Kvietkauskas: Tam reikia detalesnės analizės, kurią, ko gero, tikslinga atlikti.
DELFI: Kiek 2006-aisias valstybė skyrė knygų leidybos programoms?
R.Kvietkauskas: Tiesiogiai knygų leidybai 1,5 mln. litų, tačiau literatūros skatinimui – paramai rašytojams, vertėjams, knygų mugių finansavimui – galėtume priskaičiuoti dar 1-1,5 mln. litų.
Ne tiesiogiai knygų leidybai, bet su literatūros populiarinimu susijusiems projektams iš Kultūros ir sporto rėmimo fondo teko dar 1 mln. litų.
