Viskas – koncertų programos, dedikacijos, pavadinimai etc. – šiemet buvo orientuota į sausio mėnesio datą. Na, o Klaipėdos muzikinis teatras vieną svarbiausių sezono įvykių – Mozarto „Don Žuano“ premjerą – susiejo su paslaptingąja gruodžio 5-ąja, nes vos po kelių dienų – gruodžio 9 d. – parodytas pirmasis premjerinis spektaklis.
Nebuvo pornografijos?!
Dar afišos, kviečiančios į premjerą, potekstė, t. y. meniškai centre patupdytas kiškis, atrodytų, informavo apie „pleibojinę“ pagrindinio veikėjo charakteristiką. Galima buvo susidaryti įspūdį, kad ir šis spektaklis laikysis tų pačių (et, jau nusibodusių) europinių teatrų tendencijų, jog bent vienoje scenoje apsinuoginti ar imituoti lytinį aktą yra kone kiekvienos operos, kiekvieno dramos spektaklio režisūrinė norma.
O dar Don Žuano personažas šito tarsi prašosi. Bet to nebuvo! Negi režisierius Raimundas Banionis ar teatro vadovai išsigando konservatyvios uostamiesčio reakcijos? Manau, ne... Spėju, kad ir jiems tiesmukos pornografijos eksponavimas atsibodęs.
Tik subtilią to užuominą galima buvo pajusti antrajame veiksme, Cerlinai guodžiant sumuštą Mazetą. Bet šioje scenoje į pirmąjį planą veikiau buvo iškeltas parodijuotai komiškas kaimiečių poros vaizdelis, tad apie pornografiją nebuvo net kalbos.
Don Žuano išteisinimas
Taigi Cerlina ir Mazetas. Kaip tik šie personažai mane nustebino labiausiai. Pripratusi prie dorovingos kaimo merginos ir mužikiško, bet teisingo ir atviro Mazeto charakteristikų, ką, regis, rodo ir pati Mozarto muzika, šiame spektaklyje pamačiau visiškai kitokį paveikslą.
Kaimo senbernis, tiesiog kaimo kvailys visa savo atžagaria išvaizda ir tokiu pat balso tembru jau sulig pirmuoju pasirodymu nuteikė komiškai. Cerlina, nepraleidžianti progos pasilikti su Don Žuanu (o ne bėganti nuo jo), antrajame veiksme įsvirduliuoja nešina buteliu svaigaus balzamo. Dainuodama apie balzamą širdžiai (t. y. meilę), ji su savo sutuoktiniu skanauja tikrąjį balzamą. Manau, kad silpnokos dainininkų Ritos Petrauskaitės (Cerlina) ir Kęstučio Nevulio (Mazetas) vokalinės partijos taikliai derėjo su parinkta personažų charakteristika, kai režisierius šiuose personažuose išryškino būtent tokią liniją.
Kartu jis kiek kita linkme pakreipė pačią siužeto mintį: kaimo merginos poelgiai publikos akyse tik pateisino (na, bent iš dalies) pleibojiškus Don Žuano kėslus.
Nelygios / Lygios galimybės
Sakyčiau, režisierius toliaregiškai parinko Cerlinos ir Mazeto interpretaciją, kuri kompensavo ribotas jų vokalo galimybes. Mat pagrindinius vaidmenis Klaipėdos teatre dainavo Asmik Grigorian (Dona Ana) ir Laimonas Pautienius (Don Žuanas). Emocinė ir vaidybinė Donos Anos vaidmens įtaiga – Europos teatrų scenose patikrinti A. Grigorian vokaliniai gebėjimai. Tarsi vienu atsikvėpimu išdainuota žaižaruojanti greitakalbė Don Žuano „Finch’han dal vino“ ar be galo plastiškas judėjimas ir lengvi skrydžiai dekoracijų laipteliais – L. Pautieniaus personažas kėlė tik susižavėjimą.
Kiekvienas šių dainininkų pasirodymas tapdavo spektaklio minikulminacija. Iki šiol nepaminėjau Leporelo. Bet juk jis (Artūras Kozlovskis) nebuvo Don Žuano tarnas. Šiame spektaklyje. Scenoje mačiau savarankišką personažą, savo emocinėmis galiomis tokį pat stiprų kaip ir jo šeimininkas. Vyko ne vis pataikaujančio, savo pono prisibijančio tarno ir puošeivos rungtynės, bet dviejų lygiavertiškai pašėlusių vyrukų pašnekesiai.
O Asmik dainavo ir duetu su latvių tenoru Ž. Siksna (Don Otavijas), ir tercetu, prisidėjus Daliai Kužmarskytei (Dona Elvyra). Lyginant solinius ir ansamblinius solistės epizodus, atsiskleidė, kaip A. Grigorian geba taktiškai priderinti (t. y. prislopinti) savo vokalą prie daug silpnesnio Ž. Siksnos Don Otavijaus balso, nepretenduodama nelygioje kovoje nustelbti savo ištikimojo palydovo.
Priešingai, pasigedau jautraus D. Kužmarskytės įsiklausymo į ansamblinį dainavimą – tercetuose girdėjau švelnų Donos Anos ir Don Otavijo duetą, kontrapunktuojantį su besiveržiančiu į priekį galbūt per daug akivaizdžiai meilės kančias demonstruojančios Donos Elvyros mecosopranu.
Kodėl vis ieškome kaltų?
„Orkestras stelbė solistus, vokalinių partijų dažnai buvo negirdėti dėl pernelyg gožiančio instrumentų akompanimento, nesuprantami dainininkų tekstai, netobula dikcija“ – tai vis po premjeros nugirsti pastebėjimai. Būtų keista ir neįtikėtina, jei operos statytojai, kūrę „Don Žuaną“ mėnesį, nebūtų sureguliavę akustinių nelygumų.
Sėdėjau penktoje eilėje ir puikiai girdėjau tiek orkestro liniją, tiek solistų partijas. O iki klausytojų salės gale sunkiai prasimušė net A. Grigorian balsas, sėkmingai išmėginęs ir Dublino „Opera Ireland“, ir Latvijos nacionalinės operos, ir Mančesterio operos teatro ar tą pačią akustiniu požiūriu sudėtingą Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro sceną. Nėra nė prasmės priminti tikrosios Klaipėdos muzikinio teatro salės paskirties – toli toli nuo operos...
Buvau tiesiog sužavėta orkestro. Tiesa, daug ką reikėjo skaityti, t. y. klausyti, tarp eilučių. Vis dėl tos pačios nedėkingos akustikos – orkestro griežimas vargiai sklido iš duobės. Net nemanau lyginti orkestro iš Klaipėdos muzikinio su kuriuo nors iš sostinės.
Nemanau to daryti profesionalumo požiūriu. Bent jau kol kas, nes žaibiška orkestro muzikantų pažanga rodo, kad kolektyvas pretenduoja išaugti į kompetentingą ir profesionalų operos teatro orkestrą. Tad kas žavėjo šįkart? Pastebėjau tą patį nuoširdų užsidegimą ir pakylėtą muzikavimo džiaugsmą, kokį girdėjau Lietuvos valstybiniam griežiant Mozarto „Užburtąją fleitą“.
Tai retokai pasitaiko ir sostinės orkestruose. Mozarto fenomenas? Manau, tikra šventė pačių muzikų širdyse.
Mozartas scenoje, arba Dar vienas Don Žuano išteisinimas
Viena paslaptingiausių ir labiausiai intriguojančių Mozarto mirties versijų greta piešiamo kerštu degančio Salieri paveikslo – neva kompozitorių už išdavystę nubaudę ir nužudę masonai, kurių ložei jis priklausė (net paskutinėje Mozarto operoje „Užburtoji fleita“ buvo be galo daug įvairiausių masoniškų simbolių).
Šįkart operos finale Don Žuano nenusitempia į pragarą Komandoro ranka, jo nepraryja atsivėrusi žemė, jis nekrinta scenos gilumoje nuo dekoracijų į nematomas gelmes ir nepranyksta dūmuose kaip mistinis kito pasaulio atstovas, atsiųstas savo provokacijomis išjuokti moralės ir doros, – Klaipėdos pastatyme kartu su Komandoru ateina kaukėtos personos ir subado Don Žuaną peiliais, tarsi atskleisdamos paslaptingąją Don Žuano (Mozarto?) mirties versiją. Krinta uždanga, o Don Žuanas lieka gulėti. Kaip paprastas žmogus, nerūpestingas vėjavaikis (toks pat valiūkiškasis Mozartas).
„Don Žuanas“:
Dirigentas I. H. Lapinschas, režisierius R. Banionis, scenografas S. Bocullo, choreografė V. Grabštaitė, chormeisteris V. Konstantinovas. Solistai: Laimonas Pautienius – Don Žuanas, Artūras Kozlovskis – Leporelas, Asmik Grigorian – Dona Ana, Dalia Kužmarskytė – Dona Elvyra, Rita Petrauskaitė – Cerlina, Valdas Kazlauskas – Komandoras, Žoržas Siksna – Don Otavijas, Kęstutis Nevulis – Mazetas.