Idėjos autorius G. Ivanauskas prie šio projekto prisidėjo ne tik kurdamas spektaklio choreografiją, scenografiją, bet ir pats jame vaidindamas.
Spektaklio premjera Vilniuje bus rodoma sausio 16 ir 18 dienomis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (mažojoje salėje), o Kauno žiūrovai premjerą išvys vasario 3 dieną Girstučio kultūros centre.
Vėliau spektaklis bus pristatomas ir kituose Lietuvos miestuose bei užsienio gastrolių metu.
Pagrindinė spektaklio idėja glaudžiai susijusi su vaikystės tematika, todėl ir spektaklio pavadinimas pasirinktas neatsitiktinai.
„Aš tave labai myliu“- taip nuoširdžiai sakant šiuos, atrodytų, šiek tiek primityvius žodžius, įsivaizduoju būtent vaiką“, - teigia G. Ivanauskas.
Spektaklyje autorius derina ne tik meninių raiškos formų įvairovę, bet ir pateikia ją, gvildendamas kontraversiškame kontekste: aktoriai bei šokėjai būdami suaugusiais žmonėmis vaizduos vaiko elgesį, kuris bus supintas su suaugusio žmogaus elgesio bruožais. Spektaklio struktūra – tarsi vaikiškų nuotaikų blyksniai, emocijų proveržiai į kuriuos žiūrovas galės žiūrėti pro rakto skylutę.
Tai – vaikystės prisiminimų mini istorijos, kurios viena su kita visiškai nesusijusios. Projektą kūrėjai pavadino „spektakliu be teksto“, kadangi visi ieškojo naujos formos – šokti nešokant, žaisti garsu nekalbant, pabūti vaiku juo nebūnant.
Spektaklio scenografija - tarybinės laiptinės ar valgyklos siena, kurią sušiuolaikinus atsiranda aliuzija į biurą. Griežtus ir gana rafinuotus kostiumus sukūrusi Justė Maldžiūnaitė siekė apjungti visus veikėjus į „vieną pilką masę“ būtent tam, kad išryškėtų kiekviena atskira istorija, emocijos stiprumas ir grožis.
Projekte vaizduojamas šiuolaikinis suaugęs žmogus, kuris kankinamas visuomenės, paguodos ir džiaugsmo ieško grįždamas į vaikystę, į tai, kas tikra, į tai, kas nuoširdu, į tai, kas atvira ir nesuvaidinta. Šiuolaikinėje visuomenėje tikrąją žmogaus prigimtį, kurią spektaklio autorius sieja su vaikyste, vis labiau užgožia socialiniai vaidmenys. Naudojant lakoniškas, tačiau netradicines bei įtaigias vaizdines priemones, pripildant spektaklį veiksmo dinamikos, suaugusio žmogaus vaizdavimas projektuojamas vaikiškų vaidmenų kontekste.
Supynus aktorių, aktorių-šokėjų išraiškos galimybes, spektaklyje bus meniškai įkūnyta teatro, muzikos ir šokio-judesio sintezė.
Spektaklyje „Aš tave labai myliu“ laužomos nusistovėjusios scenos menų tradicijos, kūrinio idėja išreiškiama netradiciškai bei originaliai. Būtent kūrinio idėjos originalumas ir tai, kaip ją pateikia projekte dalyvaujanti aktorių ir šokėjų trupė, G. Ivanausko teigimu, tikrai maloniai nustebins žiūrovus.
