Pradžia: daugiausia buvo piešinių
Prakartėlių parodos muziejuje pradėtos rengti 1998–aisiais. Po to, kai A.Frosijas papasakojo, kad Italijoje yra tradicija pasitinkant gražiausią metų šventę kurti prakartėles ir jomis puošti namus, gatves, aikštes, parduotuvių vitrinas. A.Frosijas pasiūlė organizuoti prakartėlių parodą ir Lietuvoje, Rokiškyje, o dalyviams pažadėjo premijas.
Anot parodos organizatorės muziejaus Dailės skyriaus vedėjos Marytės Mieliauskienės, tai buvo absoliučiai nauja idėja ir teko gerokai pasistengti, kad ji taptų realybe. Pirmoje parodoje, kur dominavo piešiniai, dalyvavo tik rokiškėnai - daugiausia mokiniai, darželinukai, jų auklėtojai ir mokytojai.
Visi pagerbti pinigais
Kitais metais, anot M.Mieliauskienės, apsispręsta eksponuoti tik erdvines prakartėlių kompozicijas ir netaikyti jokių apribojimų medžiagoms, o svarbiausiu kriterijumi laikyti meniškumą ir originalumą. Jau respublikiniu tapusiam renginiui kūrinių pasiūlė ir garsūs Lietuvos tautodailininkai, ir darželinukai, ir tie, kam šios parodos tapo pirmaisiais gyvenime kūrybiniais bandymais.
Antrojoje parodoje pristatytos 36 prakartėlės. M.Mieliauskienė prisimena, kad šioje parodoje, be rokiškėnų, dalyvavo Alytaus, Molėtų, Utenos, Panevėžio, Telšių ir Vilniaus kūrėjai, o paroda išsiskyrė tuo, kad A.Frosijas visiems be išimties įteikė premijas iš fondo, kuriame buvo 10 tūkstančių litų.
Be to, Rokiškį pasiekė ir italo draugo Europos Parlamento vicepirmininko Gvido Podestos apdovanojimas tam kūriniui, kurio autorius „suderino nacionalines tradicijas ir šiuolaikiškumą“. Šia premija buvo pagerbtas originalusis medžio drožėjas Venecijus Jočys. Po šios parodos būta ginčų – ar teisinga pinigais apdalyti be išimties visus kūrėjus, tačiau būtent piniginės premijos skatino dalyvauti ir žinomus, ir nežinomus.
Gausiausia – penktoji
Kaip bebūtų, kuo toliau, tuo labiau šios parodos populiarėjo, o jose dalyvauti kūrėjai agitavo ir savo mokinius, ir kolegas, draugus, šeimos narius. M.Mieliauskienė suskaičiavo, kad trečiojoje parodoje jau eksponuotos 79 prakartėlės iš Lietuvos bei Latvijos. Skaičius augo iki 120 kūrinių. Jie į muziejų suplaukė penktajai, gausiausiai, parodai, į kurios uždarymą atvažiavo pats Europos Parlamento vicepirmininkas G.Podesta.
Kasmet vis būta naujienų, kažkas keitėsi. Pavyzdžiui, šeštojoje parodoje pirmą kartą savo darbą eksponavo čekų medžio drožėjas Jaroslavas Buncko, o septintą kartą rengiant ekspoziciją pirmą kartą atvežta prakartėlė, kurios figūros - suaugusio žmogaus dydžio. Ją sukūrė Adolfas Teresius - meistras iš Garliavos – L.Šepkos premijos laureatas. Pernai didžiausias premijas - po 900 eurų gavo žinomi drožėjai Jonas Tvardauskas ir Saulius Lampickas. Pastarojo premija buvo ypatinga ir tuo, kad tai pirmoji rokiškėno fotomenininko Gintauto Dainio vardo premija.
Po praėjusios parodos M.Mieliauskienė išsakė nuomonę, kad gera tendencija, jog pinigai dalyti ne visiems, o nemenkai apdovanoti geriausieji. Ir menininkai, pamatę, kad voke 900, 700 ar 500 eurų, jautėsi įvertinti ir pakylėti. Geriausius šiose parodose paprastai renka komisija, kurią sudaro Kultūros ministerijos atstovai, menotyrininkai, tautodailės žinovai ir mūsiškiai muziejininkai.
Naudojamos ne tik įprastos medžiagos
Po aštuonių parodų organizatorė ir komisijos narė M.Mieliauskienė jau gali daryti išvadas. Jos žodžiais, kūrėjai pasižymi fantazija ir išmone. Yra meistrų, kurie nepraleidžia nė vienos parodos ir kiekvienais metais nustebina bandymais kitaip pažvelgti į Kristaus gimimą.
Šiuo požiūriu, anot muziejininkės, ypač daug dirba Saulius Lampickas iš Alytaus, Adolfas Teresius iš Garliavos, Julija Šarkauskienė, Gintaras Varnas iš Rokiškio, Vytautas ir Rokas Jackūnai iš Pasvalio. Prakartėlės yra kuriamos iš įvairiausių medžiagų ir įvairia maniera.
„Vieni jas drožia iš medžio arba lipdo iš molio, detaliai vaizduodami personažus, kiti figūras drožia labai apibendrintas, nesileisdami į tikroviškumo paieškas, - sako M.Mieliauskienė. - Kai kurie autoriai stengiasi atkurti Kristaus gimimo laikmečiui būdingas detales, o yra tokių, kurie Kristaus gimimo prakartėlę perkelia į etnografinės Lietuvos kaimo trobą“. Kuriant naudojamos ne ik tradicinės, bet ir neįprastos medžiagos: žievės, pakulos, šiaudai, kriauklės, popierius, putplastis, vielos tinklas. Yra buvę ir valgomų prakaitėlių“.
Buvo pasiektas rekordas
Muziejininkai suskaičiavo, kad šios parodos muziejuje sukviečia ne tik daug dalyvių, bet ir daug žiūrovų. 2001–aisiais sausio 10 dieną buvo pasiektas rekordas: prakartėlių parodą apžiūrėjo daugiau nei 600 lankytojų.
Šios parodos unikalios ir tuo, kad padeda kaupti bene vienintelę Lietuvoje prakartėlių kolekciją. Mat geriausius kūrinius, gavę nemenkas premijas, dauguma autorių tiesiog palieka muziejui. Tiesa, tai nėra taisyklė. Vieną išsiskiriančią Prano Dužinsko iš Telšių prakartėlę, A.Frosijo fondas muziejui nupirko už, ko gero, didžiausią sumą – 10 tūkstančių litų. Šiandien kolekcijoje – apie 80 prakartėlių, o Rokiškio kolekcijos dalis buvo eksponuota Lietuvos dailės muziejaus parodoje „Krikščionybė Lietuvos mene“ ir sulaukė didelio susidomėjimo.
Be to, nors dalį rokiškėnų kolekcijos kasmet vis skolinasi kaimyniniai muziejai. Pavyzdžiui, šiemet dešimtis kūrinių iškeliavo į Zarasus. Nuo praėjusių metų ekspozicija Rokiškyje veikia nuolat.
Vis naujos idėjos
Šių metų paroda bus devintoji. Ji prasidės gruodžio 15 dieną. Šiuo metu jau atvežta apie 40 kūrinių. Iš jų, anot M.Mieliauskienės, aiškėja, kad tai pačiai temai išreikšti autoriai randa vis naujų idėjų ir įkvėpimo šaltinių.
Šiemet į Rokiškio parodą ypač rimtai pažiūrėjo kaimynai kupiškėnai. Savo rajone jie net surengė atranką – kurias prakartėles negėda būtų vežti į Rokiškį. Dabar muziejus jau suka galvą, kaip reikės organizuoti jubiliejinę, dešimtąją, parodą, o šiųmetei darbų dar laukiama visą kitą savaitę.
