Lietuviškasis “Oidipas karalius” tapo aistringų diskusijų objektu, tačiau pelnė vienbalsį žiūrovų bei kritikų pripažinimą ir buvo pavadintas “Patrų superžvaigžde”.
Teatro kritikė Eleni Petasi teigia, jog apsilankymas O.Koršunovo spektaklyje ”Oidipas karalius” - nepakartojamas patyrimas: „Tai savito asmeninio įnašo į antikinę dramą pavyzdys, kuriame sugyvena skirtingų kultūrų ir įvairių meno sričių elementai. Be narciziškumo ir noro panaudoti iššūkį vardan iššūkio nenuspėjamas lietuvių režisierius atranda tragedijos esmę, balansuodamas tarp tradicijos prieblandos ir šiuolaikinių estetinių vakarų Europos paieškų. Nors ir laužo taisykles, griauna socialinius stereotipus, griauna bet kokį vienpusišką psichoanalitinį aiškinimą ir šokiruoja stipria jo kritika, išlieka ištikimas amžinosioms vertybėms. <...> Rezultatas netikėtas. Pagaliau Oidipas ne dangsto mūsų nerimą, o paverčia jį košmaru, smarkiai sukrėsdamas mūsų pasąmonę“.
Graikai neliko nepastebėję nė vieno iš spektaklio segmentų – jie negailėjo komplimentų gyvai scenoje grojusiam perkusininkui Arkadijui Gotesmanui, šviesų dailininkui Eugenijui Sabaliauskui, pagrindiniams ir antraeiliams aktoriams. Itin daug šiltų žodžių sulaukė senojo Piemens vaidmens atlikėjas Laimonas Noreika. Ne vienas žiūrovų per šį personažą perskaitė visą kūrinio traktuotę.
Lapkričio 28 dienos spektaklis skiriamas šio aktoriaus 80-mečiui.
Tarp antikinio mito ir modernaus detektyvo
„Oidipas karalius“ - apgaulingai linksma, o iš tiesų velniškai graudi ir taikli spektaklio kūrėjų vizija – suaugusieji vaikų žaidimų aikštelėje.
“Vizija, galima tik beprotnamyje arba skaistykloje. Arba teatre. Oidipas, suaugęs vyras, žaidžiantis kaip vaikas, man atrodo, yra tiksliausias įvaizdis to, kuris gimė būti prakeiktu vaiku”, - sako O. Koršunovas.
Kiekvienas režisieriaus spektaklis ambicingas ir reikšmingas, jo nesupainiosi su teatro vidinės kūrybinės laboratorijos pratimais ar metodologiniais eksperimentais. Viena vertus, O. Koršunovas visada domisi ir netgi yra godus dramaturgijos galimybėms, o iš kitos pusės – literatūros labui niekada neaukoja savo fantazijų. Ir sofokliškajame „Oidipe“ režisierius įvertina beveik detektyvinę pjesės intrigą. Lyg ir turėtum iš vadovėlio žinoti, kad niekur nedings karalius Oidipas, neišvengs artėjimo prie baisios savo kilmės paslapties ir nusikaltimo - o vis tiek žiūri spektaklį įsitempęs ir susidomėjęs.
Rusų kritikas Romanas Dolžanskis apie „Oidipą karalių“ rašė: „Suprasti Koršunovo sprendimą tarsi ir nesudėtinga – visos žmogaus dramos ir baimės ateina iš vaikystės, ir niekur nuo jų nepabėgsi. Režisierius sukuria skirtingas scenas vienodai ryškias. Ar juodame fone švyti raudonas labirintas, ar smėlio audrą vaikų kampelyje kelia nusiminęs Oidipas, ar jis balansuoja ant sūpuoklių tarsi ant svarstyklių, ar pasodinamas visam spektakliui avanscenoje senasis Piemuo, laikantis paskutiniąją paslaptį – visur jaučiama režisieriaus atsakomybė ir tvirtumas. Aktorius Dainius Gavenonis su didžiule jėga ir atsidavimu kuria titulinio herojaus vaidmenį“.
Likimo sūpuoklės
„Oidipe“ siužeto eigą nulemia galinga scenografija: Jūratė Paulėkaitė pastatė vaikų aikštelę su smėlio dėže ir sūpynėmis pirmame plane. Sūpynės yra nepaprastai tiksli tragedijos mechanizmo detalė ir kartu labai būdinga priemonė. Antikos teatras su savo archetipais, koturnomis, kaukėmis, choru, tiesioginiais kreipimaisi į dievus, likimą ir publiką prieštarauja postmodernistinei sąmonei, tačiau visai tinka švarios formos paieškoms.
Tragedijos nuojautą sustiprina scenos vyksmą atliepiantys gyvai kuriamos perkusininko Arkadijaus Gotesmano muzikos garsai.
Scena, kurioje Oidipas pagaliau suvokia siaubą to, kas įvyko, priartėja prie tragedijos ne tik režisieriaus O. Koršunovo sugalvotos mizanscenos įstabaus grožio ir prasmės dėka. Sūpynės pasisuka į salę savo kraštu, užsirietusiu kaip krano strėlė ar laivo nosis. Pusnuogis Oidipas kyla virš žiūrovų šviesos spindulyje. Choro moterys nusiima kaukes ir šoka nuostabų plastišką šokį. Vis tik geriau žinoti tiesą ir ištrūkti iš smėlio dėžės košmarų.
