1960 m. kartu su Almiu Šalčiu Niujorke J. Mačiūnas atidarė galeriją AG, kurioje drauge su kitais menininkais rengė paskaitas, koncertus, rodė nekomercinius, poetinius, eksperimentinius kino filmus. Būtent čia ir gimė Fluxus judėjimas. Tai buvo vienas iš radikaliausių eksperimentinių septintojo dešimtmečio judėjimų, įtvirtinęs naują, alternatyvų meninio mąstymo ir kūrybos būdą.

Štai ką vienai Amerikos radijo stočiai 1977 m. apie judėjimą pasakojo J. Mačiūnas: „Aš nelaikau Fluxus menu. Manau, kad tai geri, išradingi pokštai. Tokia mūsų veikla. Mes niekad nepretendavome į aukštąjį meną. Mes iškilome kaip juokdarių grupė... Mūsų manifestai įgavo antimeno formas, o mes buvom palinkę į tai, ką galėtų padaryti kiekvienas. Čia viskas siejasi su Johnu Cage’u. Kai jis sako, kad galima klausytis gatvės triukšmo ir patirti estetinių įspūdžių – nebereikia jokių muzikantų. Kiekvienas gali būti pats sau muzikantas ir klausytis gatvės bruzdėjimo“.

Mamai Y. Ono nepatiko

Išeivijoje J. Mačiūno tautiečiai nemėgo, tad jis sau sąjungininkų ieškojo kitur. Jo bičiuliai buvo Jonas Mekas, Andy Warholas, Johnas Lennonas, Yoko Ono ir kt. Beje, su pastarąja menininke, vėliau tapusia J. Lennono žmona, lietuvį siejo šis tas daugiau nei bičiulystė.

Šią istoriją pasakoja publicistas Pranas Morkus: „J. Mačiūnas su Y. Ono susipažino Londone. Ir būtent ji veržėsi prie J. Mačiūno. Tačiau jį visą laiką valdė jo mama – stipri, valdinga moteris (beje, iki šiol gyva). Jai Y. Ono nepatiko – netvarkinga ir t. t. Kaip tik tuo metu jų tarpe atsirado J. Lennonas, tad J. Mačiūnas liko nuošaly. Tokia yra J. Mačiūno sesers versija“.

Žuvis, įplaukianti į žuvienę

J. Mačiūnas 1977 m. įrašytoje radijo laidoje pasakoja apie keletą iš daugybės surengtų Fluxus performansų: „Berods, apie 1966 m. surengėme didelį „popierinį“ šou – vyko popieriaus koncertas, kuomet orkestras iš dešimties žmonių atliko įvairiausius veiksmus su popieriumi – vienas juos plėšė, antras glamžė ir traškino, trečias trankė ir plojo per ištemptus lapus, kiti vertė knygos lapus, sprogdino pripūstus popieriaus maišelius, popierių degino, laidė popierinius lėktuvėlius... Paprastai per Naujuosius metus mes rengiame maisto vakarėlius. Pirmą kartą tokį vakarėlį surengėme irgi, berods, šešiasdešimtaisiais. Tema buvo linksmas maistas, kiekvienas turėjo pagaminti ką nors juokinga. Taigi, tąkart ant stalo buvo žuvis, įplaukianti į žuvienę. Buvo virtas kiaušinis be trynio. Kitąkart rengėme naujametį vakarėlį iš vaivorykštės spalvų maisto – ant juodai užkloto stalo iš patiekalų sudėliojome vaivorykštę. Taip pat darėme stalą-žemėlapį. Visi sunešė įvairiausių šalių patiekalų, kuriuos sudėliojome kaip pasaulio atlasą, taigi, mes valgėme žemėlapį“.

J. Mačiūno atomai Vilnelėje

Menininkas visą gyvenimą pokštavo, tačiau tuo pat metu kentė didžiulius vėžio sukeltus skausmus. J. Mačiūnas mirė 46 m. Laidotuvės vyko pagal jo paties parašytą scenarijų – menininko pelenai buvo išbarstyti Atlanto vandenyne.

Po kelių dešimtmečių Lietuvoje buvo surengta J. Mačiūno perlaidojimo ceremonija, kuriai scenarijų rašė Pr. Morkus: „1997 m. paprašiau Tomo Venclovos, kad iš tos pakrantės prie Niujorko pasemtų vandens ir išsiaiškintų, ar jame gali būti J. Mačiūno atomų. Vienas garsus fizikas įvedė duomenis į kompiuterį ir gavo atsakymą, kad taip. Tada tas vanduo buvo atskraidintas į Lietuvą ir prie Užupio tilto išpiltas Vilnelėn: jauna mergina, įsisiautusi į baltą skepetą, įžengia į vandenį, apsinuogina ir išpila taurės turinį. Toji skepeta, nekaltybės simbolis, pamažu grimzdama plaukia tolyn – link Vilijos, link Nemuno, į pasaulio jūras, kurios priklausė J. Mačiūno vaizduotei kaip reta kuriam“.

„Birutė“

Lygiai prieš šimtą metų, tai yra 1906 m. lapkričio 6 d., Vilniaus miesto salėje buvo suvaidinta pirmoji lietuvių tautinė opera – Miko Petrausko „Birutė“. Ano meto kultūroje tai buvo itin reikšmingas įvykis. Libretą pirmajai lietuviškai operai parašė dramaturgas Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis. Kadangi operą statė mėgėjai – „Vilniaus kanklių“ draugija, muzika buvo nesudėtinga, pagrįsta lietuvių liaudies dainų melodijomis, o dalis teksto buvo tiesiog deklamuojama.

Operoje vaidino daug žymių to meto kultūros veikėjų: Birutę premjeroje dainavo knygų leidėja Marija Piaseckaitė-Šlapelienė, Kęstutį vaidino rašytojas Kazys Puida, spektaklyje dalyvavo pats dramaturgas su trimis vaikais, dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, taip pat kompozitoriaus brolis, būsimas garsus operos solistas Kipras Petrauskas ir kt.

Eilėraščių tapytojas

1918 m. lapkričio 9 d. mirė žymus prancūzų menininkas, poetas Guillaume’as Apollinaire’as. Jis buvo vienas iš prancūzų avangardistų lyderių. Susižavėjęs tapyba, jis ėmėsi ieškoti naujų žodžio meno formų, tad taip gimė žymieji G. Apollinaire’o eksperimentai – eilėraščiai-kaligramos. Be poezijos, jis parašė ir kelias pusiau pornografines knygas, kūrė absurdo teatrą, o savo meno kritikos darbuose propagavo kubizmą.

A. Camus: negaliu be meno

1913 m. lapkričio 7 d. Alžyre gimė prancūzų rašytojas ir filosofas Albertas Camus, kurį išgarsino romanai „Svetimas“ ir „Maras“. Būsimasis rašytojas gimė neturtingoje žemės ūkio darbininko šeimoje. Neeilinius jo gabumus dar mokykloje pastebėjo vienas mokytojas, kurio dėka A. Camus ėmėsi filosofijos studijų universitete. 1957 m. prancūzų egzistencialistui buvo įteikta Nobelio literatūros premija.

Štai ką rašytojas kalbėjo, atsiimdamas šį garbingą apdovanojimą: „Priimdamas apdovanojimą, kuriuo mane teikėsi pagerbti Jūsų laisvoji Akademija, jaučiu ypač didelį dėkingumą, nes suvokiu, kaip smarkiai šis atpildas pranoksta mano asmeninius nuopelnus. Asmeniškai aš pats negaliu gyventi be savojo meno. Bet to meno niekada nekėliau aukščiau viso kito. Atvirkščiai, jeigu jis man ir būtinas, tai kaip tik todėl, kad nėra koks išskirtinis dalykas ir leidžia man tokiam, koks esu, gyventi taip, kaip gyvena visi. Mano supratimu, menas nėra atsiskyrėlio pramoga. Tai būdas sujaudinti kuo daugiau žmonių, pateikiant jiems išskirtinį kasdienių kančių ir džiaugsmų vaizdą. Tokiu būdu jis neleidžia menininkui užsisklęsti nuo kitų, o priverčia jį tarnauti pačiai paprasčiausiai ir bendriausiai tiesai. O tas, kuris neretai pasirenka menininko dalią todėl, kad jaučiasi kitoks, netrunka suvokti, kad jo menas ir jis pats bus kitokie tik tada, kai jis prisipažins esąs toks pat, kaip ir visi kiti“.

Praėjus 3 m. po Nobelio premijos įteikimo, 1960 m., A. Camus žuvo automobilio katastrofoje. Tuomet jam tebuvo 47 m.

Širdis Rasose

1918 m. lapkričio 11 d. Jozefas Pilsudskis paskelbė nepriklausomą Lenkijos respubliką. T. Venclova knygoje „Vilniaus vardai“ rašo, kad J. Pilsudskio idealas buvo Lenkijos Federacija su Lietuva, Baltarusija ir Ukraina. Plačiai žinomas jo posakis: „Lenkija yra kaip riestainis: kas vertingiausia – pakraščiuose, o viduryje – tuščia“.

Beje, jis gimė lietuvių kilmės, bet lenkiškai kalbančioje bajorų šeimoje, gyveno Vilniuje, tačiau, laikydamasis senosios Lietuvos sampratos, J. Pilsudskis nesuvokė ir neįvertino lietuvių noro sukurti savarankišką, su Lenkija nesusijusią respubliką. Yra žinoma, kad vasaras J. Pilsudskis dažnai leido Druskininkuose, o prie Vilniaus turėjo dvarelį. Jo kūnas palaidotas Krokuvoje, tačiau širdis – Vilniuje, Rasų kapinėse.

T. Vrublevskio biblioteka

1858 m. lapkričio 8 d. gimė Vilniaus krašto visuomenės ir kultūros veikėjas, advokatas Tadas Vrublevskis. Jis buvo Lietuvos mokslų akademijos narys, rašė teisės, statistikos, istorinėmis temomis. T. Vrublevskis išgarsėjo ir kaip politinių bylų gynėjas: be kitų, gynė ir 1905 m. šarvuočio „Potiomkinas“ sukilėlius ir Sevastopolio maišto dalyvius. Paveldėjęs ir papildęs tėvo biblioteką, T. Vrublevskis padovanojo ją Vilniaus miestui. Vėliau ši biblioteka tapo Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos pagrindu.

Krepšinis su futbolo kamuoliu

1861 m. lapkričio 6 d. gimė kanadietis fizinio lavinimo mokytojas Jamesas A. Naismithas. Manoma, kad būtent jis sugalvojo krepšinį. Naujosios sporto šakos paskirtis buvo užimti studentus sportu žiemą, kai nėra sąlygų žaisti beisbolą ar amerikietišką futbolą.

Tiesa, iš pradžių krepšinis buvo žaidžiamas kiek kitaip, nei įprasta dabar: komandose būdavo po 9 žaidėjus, kurie varinėjosi futbolo kamuolį ir mesdavo jį į krepšį su dugnu, taigi po kiekvieno pataikyto metimo kamuolį reikėdavo iš jo ištraukti. Teigiama, kad pačių pirmųjų krepšinio rungtynių rezultatas buvo 1:0.

Lietuvoje krepšinis imtas populiarinti 1921 m., o pirmosios šį žaidimą ėmė žaisti moterys. Po metų, tai yra 1922 m. balandį, Kaune sužaistos pirmosios oficialios rungtynės tarp Fizinio lavinimo sąjungos (LFSL) ir Kauno miesto rinktinės. Rungtynes 8:6 laimėjo LFSL, o vienu iš geriausių varžybų žaidėjų pripažintas lakūnas Steponas Darius.

Beje, būtent jo pastangomis buvo išleistos krepšinio taisyklės lietuvių kalba.

Vienu sakiniu

1840 m. lapkričio 12 d. gimė prancūzų skulptorius Auguste’as Rodinas, kuriam pasaulinę šlovę pelnė sukurta skulptūra „Mąstytojas“.

1917 m. lapkričio 7 d. Lenino vadovaujami rusų bolševikai nuvertė laikinąją Vyriausybę. Jau kitą dieną Rusijoje buvo sudaryta Liaudies komisarų taryba, kurios pirmininku paskirtas Leninas. Levas Trockis užėmė užsienio reikalų, o Josifas Stalinas – tautybių reikalų komisaro pareigas.

1953 m. lapkričio 9 d. mirė musulmonų dvasinis lyderis karalius Ibn Saudas, kuris 1932 m. sukūrė Saudo Arabijos karalystę.

1982 m. lapkričio 10 d. mirė sovietų valstybės veikėjas Leonidas Brežnevas. Sovietų Sąjungos komunistų partijos pirmuoju sekretoriumi tapo Jurijus Andropovas.

1992 m. lapkričio 11 d Anglijos bažnyčia, sulaužydama šimtmečių tradicijas, nusprendė, kad moterys gali tapti kunigėmis.

1821 m. lapkričio 11 d. gimė rusų klasikas Fiodoras Dostojevskis, parašęs romanus „Nusikaltimas ir bausmė“, „Idiotas“, „Broliai Karamazovai“ ir kt. 1922 m. lapkričio 11 d. gimė amerikiečių rašytojas Kurtas Vonnegutas.

1996 m. lapkričio 12 d., eidamas 66 m., mirė kino režisierius ir dramaturgas Vytautas Žalakevičius.

1928 m. lapkričio 6 d. Jacobas Schickas patentavo pirmąjį elektrinį skustuvą.

1952 m. lapkričio 11 d. JAV buvo pademonstruotas pirmasis vaizdo magnetofonas.

„Laiko vinys“ – penktadieniais 10.10 val. (kart. 19.10 val., šeštadienį 16.05 val., sekmadienį 10.05 val.).