Pjesę Vytautas V. Landsbergis rašė remdamasis dokumentine medžiaga. Autorius naudojosi partizanų vadų Liongino Baliukevičiaus–Dzūko, Adolfo Ramanausko–Vanago, Juozo Lukšos–Daumanto dienoraščiais, Viliaus Orvido žodiniu palikimu, ištraukomis iš poeto Kosto Kubilinsko autobiografijos ir eilėraščių.

Pjesėje skamba Sesario Valjecho, Nijolės Miliauskaitės poezija, cituojami KGB dokumentai apie Dainavos štabo sunaikinimą ir ištraukos iš knygos „Rašytojas pokario metais“.

„Bunkeris“ – dokumentinė drama apie poetą ir rašytoją Kostą Skinkį. Draskomas prieštaravimų jis nežino, kuriuo keliu pasukti – būti ištikimam Lietuvos partizanams, kovojantiems miškuose, ar dėl to, kad galėtų rašyti eiles, parsiduoti priešams ir išduoti draugus.

K. Skinkio prototipas – ne taip seniai gerbtas ir vertintas poetas Kostas Kubilinskas, kurio politinė išdavystė, atskleista po Nepriklausomybės atkūrimo, bene visą jo kūrybą nubloškė į užmarštį. Pilietiškumas – neatsiejama kūrinio dalis: V. V. Landsbergis mėgina išsiaiškinti savo plunksnos brolio, pakliuvusio į sudėtingą istorinę situaciją, likimą.

„Norėdamas tęsti rašytojo karjerą, K. Kubilinskas iš partizanų pasuko į „rūmus“ netoli Lukiškių aikštės, padėjo likviduoti Dainavos partizanų štabą. Dramaturginė medžiaga buvo šiurpi“, – teigė V. V. Landbergis. Mat jis skaitė partizanų dienoraščius ir KGB ataskaitas apie tuos pačius įvykius.

„Tad pagal dokumentus galima atkurti dramą iš abiejų pusių. Spektaklio mintis – ne supriešinti, o sutaikyti“, – sakė „Bunkerio“ kūrėjas.