Gyvenimo laikinumo, o juolab savo ar artimųjų mirties temoms tapus tiesiog blogo skonio ženklu, sykiu kaip niekad domimasi kriminalinėmis mirtimis, vizualiais jų vaizdais kaip su kiekvienu asmeniškai nesusijusiu šios temos pakaitalu.
Mirtis tampa vulgariu masinės kultūros produktu, kur eliminuotas bet koks gilesnis jos suvokimas.
„Tai lemia bendrą dvasinį, kultūrinį ir moralinį visuomenės nuosmukį, kai gyvybė netausojama, mirtis subanalinama, o gyvenimas praranda didžiulį prasmės, sakralumo krūvį“, - pastebi Dialogo kultūros instituto vadovas.
R.Meškėno nuomone, Lietuvoje labai trūksta prieinamos, o ypač lyginamosios informacijos apie mirties kultūrą, kuri apimtų o kartu be jokio supriešinimo ar vienų iškėlimo, o kitų sumenkinimo analizuotų Rytų bei Vakarų mirties sampratas.
Bandant užpildyti šią spragą, institutas prieš pat vėlines išleido San Jose (JAV) universiteto religijotyros profesoriaus Kenneth Kramerio knygą „Šventas menas numirti. Kaip pasaulio religijos supranta mirtį”.
Į lietuvių kalbą išverstoje studijoje pristatomi visų pagrindinių pasaulio tikėjimų (induistų, budistų, kinų, Mesopotamijos, Egipto, graikų, žydų, krikščionybės, islamo, Amerikos indėnų) konceptualieji mokymai apie dvasinę mirtį ir gyvenimą po mirties. Jie paremiami vienu ar keliais autentiškais kiekvienos tradicijos pasakojimais iš šventų tekstų bei mirties ritualų aprašymais.
K.Krameris pristato ir praktinius metodus, kaip šį žmogaus gyvenimo etapą sutikti, priimti ir kiek galima sąmoningiau pereiti. Taip kristalizuojamas ir pateikiamas kiekvienos tradicijos požiūris į mirtį ir gyvenimą po jos, padeda geriau pažinti tiek mums giminingas, tiek tolimas kultūras ir savo pačių tapatybę.
„Kiekvienas dar gyvendamas turi atrasti, kaip sutikti savo gyvenimo pabaigą, kaip atsikratyti visų mirties baimių. Taigi mirtis yra vienas didžiausių ir sunkiausiai įgyvendinamų menų“, - teigia K. Krameris.
