Datos ir simboliai
Tai kodėl tuomet daugiau dėmesio sulaukia rugpjūčio 23 d. Molotovo-Ribbentropo paktas, o ne Lietuvos likimui kur kas pražūtingesni rugsėjo 28-osios susitarimai?
N. Šepetys „Žinių radijui“ sakė, kad istoriniai įvykiai tampa simboliais ne dėl konkretaus savo turinio, o dėl vienokios ar kitokios reikšmės konkrečiu momentu: „Slaptųjų protokolų tekstai iškilo į viešumą Sovietų Sąjungos byrėjimo epochoje, Sąjūdžio laikais. Tad tuo metu buvo labai svarbu pabrėžti, kad sovietinis režimas yra toks pat nusikalstamas, kaip ir visuotinai pasmerktas nacionalsocializmas. Taigi šitie slaptieji protokolai buvo puikus įrodymas, kad ir vienas, ir kitas režimas vienodai blogi. Na, o pirmasis sandėris, slaptasis sąmokslas tam labiau tiko – jis yra pavaizdesnis, vyksta karo išvakarėse, tai yra tarsi dviejų valstybių žingsnis, sukėlęs pasaulinį karą. Taigi kaip simbolis ši data daug labiau tiko“.
Atimti premiją ir pilietybę
1999 m. rugsėjo 30 d. Nobelio literatūros premija skirta garsiam vokiečių rašytojui Guenteriui Grassui. Šiandien premijos laureatas sulaukia įnirtingo rašytojų, literatūros kritikų, istorikų ir politikų puolimo.
Yra netgi raginančių atimti iš jo lygiai prieš 7 m. paskirtą Nobelio literatūros premiją, o buvęs Lenkijos prezidentas Lechas Walęsa pareikalavo, kad rašytojas atsisakytų Gdansko, kuriame gimė, garbės piliečio vardo. Visa ši audra kilo visai neseniai, kai rašytojas prisipažino Antrojo pasaulinio karo metais pats tarnavęs liūdnai pagarsėjusiose elitinėse nacistinės Vokietijos pajėgose.
Beje, šį skandalingą pareiškimą G. Grassas išplatino prieš pasirodant autobiografijai „Lupant svogūnus“, tad yra teigiančių, kad tai ne kas kita, kaip naujausios knygos reklamos akcija.
Audra stiklinėje
Beje, rašytojas, prisipažinęs jaunystėje tarnavęs vokiečių esesininkams, išgarsėjo prieš beveik 50 m. parašytu romanu „Skardinis būgnelis“, kuriame kritikuojamas nacių režimas.
Šią knygą, taip pat dar keletą kitų G. Grasso kūrinių į lietuvių kalbą išvertęs rašytojas ir vertėjas Teodoras Četrauskas, ką tik perskaitęs naują, didžiulį ažiotažą sukėlusią vokiečio autobiografiją, sako, kad visas tas triukšmas yra per daug išpūstas: „Visas G. Grasso prisipažinimas yra toje knygoje. Ten jis pasakoja, kad būdamas 14 m. (o tokio amžiaus visi ten buvo dideli entuziastai eiti į armiją), norėjo tarnauti povandeniniame laive: jam, tuomet paaugliui, atrodė labai smagu, išlindus iš vandens, dairytis priešo. Tačiau tuomet, 1945 m., paimtas į tarnybą G. Grassas pateko į tankų diviziją. Autobiografijoje rašytojas aprašo beveik kiekvieną savo ten praleistą dieną. Nė karto jis net nepykštelėjo. Taip kad pasmerkti jį už tokį dalyvavimą būtų juokinga – koks ten iš paauglio esesininkas“.
Grybai, briliantai ir plytos
Prieš 102 m., tai yra 1904 m. rugsėjo 29 d., gimė garsus kolekcininkas Mykolas Žilinskas, sukaupęs ir padovanojęs Lietuvai įspūdingą meno vertybių kolekciją. M. Žilinskas gimė ūkininko šeimoje, tačiau tėvų pėdomis nesekė: išvyko į Kauną, kur studijavo teisę ir istoriją, o vėliau tęsė mokslus Berlyno, Paryžiaus ir Sorbonos universitetuose.
Anksti pradėjo žurnalistinę veiklą, vėliau tapo Lietuvos valstybės saugumo departamento Spaudos skyriaus viršininku, ministrų kabineto kanceliarijos direktoriumi. Taigi būsimasis kolekcininkas buvo žinomas, aktyvus ir įtakingas žmogus.
Maža to, išryškėjo ir jo kaip sumanaus verslininko gabumai: tais laikais M. Žilinskas jau buvo vienas turtingiausių kauniečių, o pinigų uždirbdavo įvairiausiais būdais – pradedant džiovintų baravykų eksportu į Ameriką, baigiant prekyba akcijomis.
1940 m. M. Žilinskas buvo priverstas emigruoti į Vakarus. Apsigyvenęs Berlyne, jis tęsė verslininko karjerą: augino tabaką, prekiavo briliantais, gamino plytas ir netgi kvepalus. Galų gale, sukaupęs pakankamai lėšų, M. Žilinskas galėjo atsidėti savo aistrai – kolekcionavimui.
Beje, jis ta aistra užsikrėtė neturėdamas nei meninio išsilavinimo, nei specialių žinių, tačiau tai nesutrukdė jam sukaupti išties vertingų ir įvairiapusiškų meno kūrinių kolekcijos.
Patrioto dovanos
Nacionalinio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejaus M. Žilinsko kolekcijos skyriaus rinkinių saugotoja Palmyra Sakalauskienė tikina, kad pagrindinis M. Žilinsko gyvenimo tikslas buvo ne kaupti turtus, o panaudoti juos lietuvybei puoselėti.
„Patriotizmo jausmas, atsidavimas lietuvybei buvo ryškiausias spalvingos M. Žilinsko asmenybės bruožas. Jis, dovanodamas savo daugiau nei 40 m. kauptą meno vertybių kolekciją, norėjo parodyti, ką gali lietuvis, labai mylintis Lietuvą“. Pirmuosius meno kūrinius M. Žilinskas Lietuvai padovanojo 1974 m. Tiesa, kolekcija sovietmečiu buvo gabenta ypač sudėtingomis ir rizikingomis aplinkybėmis, beveik kontrabandos būdu: pasakojama, kad net septyniasdešimt kartų muziejininkai vyko į Berlyną, kur gyveno kolekcininkas, ir taip dalimis pervežė daugiau nei pusantro tūkstančio dailės kūrinių.
Beje, M. Žilinskas savo kolekciją kaupė gana chaotiškai, neturėdamas dokumentacijos apie kūrinių įsigijimą, tad jo dovanotos meno vertybės nuo pat pradžių buvo vertinamos gana prieštaringai, o kai kurių kūrinių autoriai nustatinėjami dar ir šiandien.
Dėl to šedevrų sąrašas gerokai sutrumpėjo, tačiau kolekcija vis tiek turi nenuginčijamą vertę.
Sapnų fiksavimas
1966 m. rugsėjo 28 d. mirė prancūzų poetas Andre Bretonas. Vilniaus universiteto docentė, humanitarinių mokslų daktarė Genovaitė Dručkutė sako, kad jis laikomas ne tik talentingu rašytoju, bet ir siurrealizmo pradininku, teoretiku, o jo „automatinio rašymo“ technika sukurti „Magnetiniai laukai“ yra pirmasis siurrealistinis kūrinys.
„Pirmajame „Siurrealizmo manifeste“, kuris buvo paskelbtas 1924 m., A. Bretonas pateikia siurrealizmo apibūdinimą: „Siurrealizmas – tai grynas psichinis automatizmas, kuriuo siekiama ar žodžiu, ar raštu, ar kokiu nors kitu būdu išreikšti tikrąjį minties funkcionavimą. Tai minties diktatas, nesant jokios proto atliekamos kontrolės, jokios išankstinės estetinės ir moralinės nuostatos“. Būdas, kaip perteikti mintį, nekontroliuojamą nei proto, nei estetinių ir moralinių išankstinių nusistatymų, ir yra „automatinis rašymas“; viena išskirtinių „automatinio rašymo“ formų, anot siurrealistų, yra sapnų fiksavimas“, - teigė G.Dručkutė.
Už knygą – mirties nuosprendis
1998 m. rugsėjo 27 d. Didžioji Britanija ir Iranas atnaujino diplomatinius santykius, kuriuos Teheranas nutraukė 1989 m. kovą, Didžiojoje Britanijoje pasirodžius Salmano Rushdie knygai „Šėtoniškosios eilės“.
Musulmonai radikalai nusprendė, kad kūrinyje išjuokiamas islamas ir aprašoma neegzistuojanti šalis, primenanti Iraną. Už tai dvasinis Irano lyderis paskelbė S. Rushdie fatvą – mirties nuosprendį, pagal kurį kiekvieno tikro musulmono garbės reikalas yra nužudyti religiją įžeidusį žmogų.
Rašytojas, nesitikėjęs tokio puolimo, viešai atsiprašė visų musulmonų, tačiau tai tik dar labiau suerzino fanatikus.
Anglijoje buvo sprogdinami romaną pardavinėję knygynai; savo namuose žiauriai nužudytas „Šėtoniškųjų eilių“ vertėjas į japonų kalbą, užpultas norvegiško knygos varianto leidėjas. Netgi kai kurios lėktuvų kompanijos, suprasdamos, kad rašytojas gali būti bet kada užpultas, fatvos galiojimo laikotarpiu atsisakė skraidinti rašytoją ir jo šeimos narius.
S. Rushdie apsaugoti Didžioji Britanija, kurios pilietis jis yra, skyrė 8 mlrd. svarų sterlingų. Kas kelias dienas rašytojas su šeima persikraustydavo iš vieno buto į kitą. Pasikeitus Irano valdžiai, fatva buvo atšaukta, o rašytojas paskelbtas pamišėliu, o pagal musulmonų įstatymus bepročių žudyti negalima. Vis dėlto panašu, kad „Šėtoniškosios eilės“ dar ilgai neduos autoriui ramybės. Pats S. Rushdie įsitikinęs, kad jo kaip mirtininko šlovė užgožė rašytojo talentą.
8 valandos
1914 m. rugsėjo 25 d. garsusis automobilių gamintojas Henry Fordas savo gamyklose įvedė 5 darbo dienų savaitę ir 8 darbo valandų dieną. Po 4 m., tai yra 1919 m., 8 val. darbo dienos įstatymas paskelbtas ir Lietuvoje.
Tokią darbo trukmę įstatymas numatė visoms dirbtuvėms ir fabrikams, kuriuose buvo naudojamas samdomasis darbas, o prekybos įmonėms ir krautuvėms – 10 val. per parą. Beje, nusižengę šiam įstatymui buvo baudžiami tūkstančio litų bauda arba 4 savaičių areštu.
Vienu sakiniu
1533 m. rugsėjo 28 d. Rumunijoje gimė Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras, suteikęs privilegiją reorganizuoti Vilniaus jėzuitų kolegiją į universitetą.
1922 m. spalio 1 d. Lietuvoje įvestas piniginis vienetas – litas, kuris tarpukario Europoje buvo viena stabiliausių valiutų. Antrą kartą apyvartoje litas pasirodė 1993 m.
1846 m. rugsėjo 30 d. Jungtinių Valstijų stomatologas Williamas Mortonas, traukdamas dantį, pirmą kartą nuskausminti panaudojo eterį.
1866 m. rugsėjo 25 d. gimė biologas, vienas genetikos mokslo pradininkų Thomasas Huntas Morganas, sukūręs chromosominę paveldimumo teoriją.
1849 m. rugsėjo 26 d. gimė rusų fiziologas Ivanas Pavlovas. Žymiausias mokslininko darbas – šuns elgsenos tyrimas, už kurį jis buvo apdovanotas Nobelio premija.
1994 m. rugsėjo 28 d. įvyko skaudžiausia pokario Europoje jūrų katastrofa – Baltijos jūroje prie Suomijos krantų per audrą paskendo keltas „Estonia“. Iš 1051 keleivio ir įgulos narių išsigelbėjo tik 139 žmonės. Iš keturių keltu plaukusių lietuvių žuvo trys.
1928 m. spalio 1 d. Sovietų Sąjungoje įsigaliojo pirmasis Josifo Stalino penkmečio planas.
1949 m. spalio 1 d. paskelbta Kinijos Liaudies Respublika.
1972 m. rugsėjo 25 d., rinkėjams balsavus prieš stojimą į Europos Ekonominę Bendriją, atsistatydino Norvegijos Vyriausybė.
1970 m. rugsėjo 25 d. mirė vokiečių rašytojas ir garsiojo romano „Vakarų fronte nieko naujo“ autorius Erichas Maria Remarque’as.
2000 m. rugsėjo 25 d. Sidnėjuje disko metikas Virgilijus Alekna, nuskraidinęs diską 69 m 30 cm, iškovojo XXVII vasaros olimpinių žaidynių aukso medalį. Spalio 1-ąją, paskutinę žaidynių dieną, Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė, 89:71 įveikusi Australijos krepšininkus, iškovojo olimpinius bronzos medalius.
1997 m. spalio 1 d. mirė žemiausias pasaulio žmogus Gulas Mohammedas. Jo ūgis buvo tik 56 cm.
„Laiko vinys“ – penktadieniais 10.10 val. (kart. 19.10 val., šeštadienį 16.05 val., sekmadienį 10.05 val.).
