Pragaro mašinos
Geležinkelių muziejaus vedėja Vitalija Lapėnienė sako, kad carinė Rusija dar 1851 m. nutarė tiesti geležinkelio liniją „Sankt Peterburgas–Varšuva“: „Lietuvos teritorijoje darbai pradėti 1859 m. gegužę, o po metų kelias „Daugpilis–Vilnius“ buvo nutiestas. Beje, prie Lietuvos geležinkelių plėtros prisidėjo ir vienas didžiausių XX a. pradžios tautinio atgimimo žadintojų Petras Vileišis. Jis ne tik savo lėšomis leido lietuviškas knygas spaudos draudimo metais, bet ir buvo pagarsėjęs geležinkelių ir tiltų statytojas. 1922 m., būdamas susisiekimo ministru, jis daug nuveikė tobulindamas geležinkelių ūkį“.
Kaip ir pirmoji elektra, įžiebusi sietyną Rietavo bažnyčioje, taip ir pirmieji traukiniai sukėlė žmonėms prieštaringų jausmų: vieni manė, kad dėl traukinių, praūžiančių pro jų pievas, karvės ims duoti mažiau pieno; kiti rimtai tikėjo, kad tai – pragaro mašinos, už kurių vairo sėdi velniai.
V. Kavolio grybai
1930 m. rugsėjo 8 d. gimė vienas garsiausių lietuvių kultūrologų ir sociologų Vytautas Kavolis. 1944 m. drauge su tėvais iš Lietuvos pasitraukęs V. Kavolis gimnaziją baigė Vokietijoje, o nuo 1950 m. gyveno JAV, kur Viskonsino, Čikagos ir Harvardo universitetuose studijavo sociologiją ir antropologiją. Vis dėlto vienas iškiliausių XX a. lietuvių intelektualų, ilgametis Dikinsono kolegijos sociologijos ir lyginamųjų civilizacijos studijų profesorius tėvynės nepamiršo, tad stengėsi aktyviai dalyvauti šalies gyvenime. Prieš 10 m. V. Kavolis mirė Vilniuje.
Jį pažinojęs „Baltų lankų“ leidyklos direktorius Saulius Žukas „Žinių radijui“ pasakojo, kad Vytautas visuomet išsiskyrė savo gilumu ir drauge paprastumu: „Kai kūrėme „Baltų lankų“ žurnalą, V. Kavolis buvo vienas iš aktyviausių redakcinės kolegijos narių, tad ėmėme intensyviai susirašinėti, o vėliau ir susipažinome. Atvažiavęs į Lietuvą, Vytautas pademonstravo čia tuomet visiškai netikėtus santykius su studentais. Tai buvo išties intymus ir studentams labai patrauklus ryšys“. Egzistencinės, kultūrinės ir ideologinės V. Kavolio idėjos buvo „Santaros-Šviesos“ federacijos veiklos ir idėjų pagrindas, įkvėpęs straipsniams kultūros ir politikos temomis ir lietuvių sąmoningumo istoriją tyrinėjančias studijas.
Su V. Kavoliu bičiuliavęsis S. Žukas sakė ir tai, kad garsusis kultūrologas neskirstė gyvenimo į akademinį ir asmeninį, o daugybė darbų jam netrukdė mėgautis žemiškais malonumais. „V. Kavolis mane stebino savo keista aistra grybauti, o vėliau vos ne ritualizuotai išvirtą grybų sriubą jis valgydavo pasigardžiuodamas“, – sakė ne kartą savo namuose garsųjį kultūrologą priėmęs S. Žukas.
Kompozitorius miniatiūristas
1907 m. rugsėjo 4 d. mirė norvegų kompozitorius Edvardas Griegas, labiausiai išgarsėjęs savo muzika Henriko Ibseno dramai „Peras Giuntas“. Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos mokytoja muzikologė Svetlana Puidokienė teigia, kad E. Griegas buvo nuotaikos žmogus: „Tai romantiškų polėkių kompozitorius, kurio kūryba labai priklausė nuo įkvėpimo. Maloniai bendraujantis, kuklus kasdieniniame gyvenime, kūrybos sferose E. Griegas buvo labai kritiškas ir principingas.
Publikos dėmesį kompozitorius vertino labiau už kritikų pastabas, kadangi, anot jo, plačioji publika ne tokia kvaila, kokia ją laiko. Kaip tikras menininkas romantikas, jis kūrė ypatingoje vienatvėje, todėl statėsi mažučius namelius (vienas buvo net pavadintas „kompost“), kur tilpdavo tik stalas, pianinas ir lentynėlės natoms. E. Griegas net buvo vadinamas kompozitoriumi miniatiūristu. E. Griegas Europoje jau buvo žinomas kompozitorius, tačiau dar kartą didžiulė sėkmė jį aplankė sukūrus muziką H. Ibseno dramai „Peras Giuntas“. Muzika savo verte pralenkė dramą ir „Solveigos daina“, „Anitros šokis“, „Kalnų karaliaus uoloje“, „Ozės mirtis“ dar plačiau atvėrė E. Griegui Europos sostinių vartus. Didžiulės ovacijos lydėjo ir jo kaip dirigento, pianisto pasirodymus“.
Muzikuojantis lakūnas
1990 m. rugsėjo 9 d., būdamas 46-erių, žuvo vienas garsiausių Lietuvos lakūnų bandytojų ir vienintelis vos per plauką į kosmosą nepakilęs tėvynainis Rimantas Stankevičius. Skaudi nelaimė įvyko Italijoje, kai per bandomąjį skrydį sudužo lėktuvas „Su-27“. Daugkartinio kosminio laivo kūrimo projekte dalyvavęs R. Stankevičius savo aistrą aukštybėms perdavė sūnui Algimantui ir taip pat lakūnu tapusiam savo broliui Vytautui. V. Stankevičius pasakojo, kad, „mokydamasis vidurinėje mokykloje, Rimantas vedė parašiutizmo būrelį, šokinėjo iš oro balionų. Jis pradėjo šeimos dinastiją. Jo keliu vėliau nuėjau ir aš, ir jo sūnus. Be to, Rimanto įkvėpti, aviacijos keliu pasuko daugybė Lietuvos berniukų, nes jis daugeliui buvo pavyzdys“.
R. Stankevičiaus brolis Vytautas teigė, kad lėktuvai garsiajam aviatoriui parūpo anksti, tačiau gyvenime Rimantas turėjo ir kitokių pomėgių: „Brolis rūpinosi ne tik aviacija, bet ir savo pavaldinių reikalais. Jis buvo deputatas, jam rūpėjo miesto problemos. Be to, Rimantas buvo baigęs muzikos mokyklą. Namie turėjo klarnetą, kartais pats sau juo grodavo. Daug ką stebina, bet žmogus, kuriam dažnai gana sudėtingose situacijose tekdavo spręsti gyvybės ir mirties bei technikos išgelbėjimo klausimus, namie buvo ramus: lėtai kalbėjo, viską apmąstydavo, kad ko ne taip nepasakytų“.
Aukštakulnių pradininkas
1638 m. rugsėjo 5 d. gimė Prancūzijos karalius Liudvikas XIV, paties pageidavimu dar vadinamas Karaliumi Saule. Prancūziją Liudvikas XIV valdė net 72 m. „Valstybė – tai aš“, – mėgo kartoti karalius. Jis pastatė Versalio rūmus ir įėjo į istoriją kaip arogantiškas ir žiaurus valdovas. Tačiau ne tik. Mados istorikai Karalių Saulę vadina dideliu puošeiva ir teigia, kad būtent jis į madą įvedė vyriško tualeto detalę – kaklaraištį. Be to, Liudvikas XIV laikomas ir aukštakulnių batų krikštatėviu: sakoma, kad jis avėdavo batus, kurių kulnas siekdavo 12 cm. Taip aukštakulniai išpopuliarėjo tarp vyrų, nes ir kiti mažo ūgio valdovai, norėdami užmaskuoti šį savo trūkumą, pradėjo avėti tokius batus.
Neįvykęs karūnavimas
1430 m. rugsėjo 8 d. planuotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto karūnavimas, turėjęs vykti dabartinės Ukrainos teritorijoje Lucke, Liubarto pilyje. Jogaila Vytauto karūnavimui pritarė, tačiau lenkų delegatai tokį pasiūlymą atmetė, baimindamiesi, kad po Vytauto mirties Lietuvos karaliumi išrinktas asmuo nebebus pavaldus Lenkijai. Taigi jie Vytautui net buvo pasiūlę tapti Lenkijos karaliumi vietoj Jogailos. Paskirtąją karūnavimo dieną imperatorius Zigmantas per pasiuntinius Vytautui siuntė karūną su dokumentais, tačiau lenkai pasiuntinius suėmė. Taigi buvo numatyta kita karūnavimo data. Deja, spalio 27 d., sulaukęs 80 m., Vytautas mirė. Manoma, kad mirtis ištiko nukritus nuo arklio.
Daltonizmas ir atomai
1766 m. rugsėjo 6 d. gimė anglų chemikas ir fizikas Johnas Daltonas, pirmasis aprašęs regėjimo ydą ir suformulavęs atominę medžiagos sandaros teoriją. Būsimasis mokslininkas gimė neturtingoje ir pamaldžioje šeimoje ir jau nuo pat vaikystės išsiskyrė nepaprastais gabumais: sulaukęs vos dvylikos, jau skaitė Isaaco Newtono ir kitų mokslininkų veikalus lotynų kalba, pats mokytojavo. Vėliau J. Daltonas įsitraukė į aktyvią mokslinę veiklą: rašė knygas ir straipsnius apie viską, pradedant meteorologija ir baigiant gramatika. Jis nesugebėjo skirti spalvų ir pirmasis aprašė šį sutrikimą, kuris buvo pavadintas daltonizmu.
Šlovę ir pripažinimą jam atnešė didžiulė, daugiau nei 900 puslapių knyga „Nauja cheminės filosofijos sistema“. Čia viename iš skyrių jis pirmą kartą aprašė atomus. „Jeigu norėtume sukurti arba sunaikinti vandenilio dalelytę, tai būtų panašu į mėginimą saulės sistemon įterpti naują planetą arba sunaikinti kurią nors vieną iš jau esančių“, – rašė J. Daltonas.
Tiesa, nei pati atomo idėja, nei jo pavadinimas nebuvo visiškai nauji – tai sugalvojo dar senovės graikai, o po 2 tūkst. metų J. Daltonas pirmasis pagrindė ir suformulavo atomų, molekulių, elementų ir cheminių junginių sąvokas. Net sulaukęs pripažinimo, mokslininkas ir toliau darbavosi mažoje atkampioje mokyklėlėje ir mėgino išvengti visokiausių titulų. Vis dėlto prieš savo valią jis buvo apipiltas apdovanojimais, o valdžia skyrė nemažą pensiją. Pasakojama, kad mokslininkui mirus, jo laidotuvėse dalyvavo daugiau kaip 40 tūkst. žmonių.
Aplink pasaulį
1519 m. rugsėjo 6 d. prasidėjo pirmoji jūrų kelionė aplink pasaulį: iš Ispanijos išvyko penki laivai su 270 įgulos narių, kuriems vadovavo Ferdinandas Magellanas. Visa kelionė truko 3 m. Iš 5 laivų į Europą grįžo tik vienas, o iš kelių šimtų įgulos narių gyvi liko vos 20. F. Magellanas, vadovavęs bene garsiausiai tyrinėtojų kelionei per visą žmonijos istoriją, taip pat žuvo. Po jo mirties vadovauti ekspedicijai ėmė Juanas Sebastianas Del Cano, tad būtent jis 1922 m. rugsėjo 6 d. pripažintas pirmuoju žmogumi, apiplaukusiu aplink pasaulį.
Vienu sakiniu
1991 m. rugsėjo 6 d. Sovietų Sąjunga pripažino Lietuvos, taip pat ir kitų Baltijos valstybių nepriklausomybę.
1993 m. rugsėjo 4 d. popiežius Jonas Paulius II pradėjo savo ganytojišką kelionę po Lietuvą, kurioje viešėjo 5 dienas.
1941 m. rugsėjo 6 d. nacių Vyriausybė įsakė visiems žydams, esantiems Vokietijoje ir jos okupuotose teritorijose, nešioti geltoną Dovydo žvaigždę.
1857 m. rugsėjo 5 d. mirė filosofas, sociologas, pozityvizmo pradininkas Auguste’as Comte’as.
1503 m. rugsėjo 8 d. įkurtas Panevėžys.
1917 m. rugsėjo 6 d. Vilniuje pasirodė pirmasis „Lietuvos aido“ numeris. Jis ėjo tris kartus per savaitę ir turėjo du iliustruotus priedus – „Liuosoji valanda“ ir „Mūsų ūkis“.
1991 m. rugsėjo 6 d. antram didžiausiam Rusijos miestui Leningradui buvo grąžintas Sankt Peterburgo vardas.
1927 m. rugsėjo 10 d. Peru gimė net penkių oktavų balsu pasaulį kerėjusi Zoila Augusta Emperatriz Chavarri del Castillo, žinoma Ymos Sumac vardu.
1998 m. rugsėjo 6 d., sulaukęs 88 m. amžiaus, mirė japonų kino režisierius, „Septynių samurajų“ ir kitų pasaulinio garso juostų autorius Akira Kurosawa.
1924 m. rugsėjo 7 d. Niujorke pasaulį išvydo Leonardas Rosenmanas, sukūręs muziką daugybei filmų, tarp jų – filmams „Žiedų valdovas“ ir „Šrekas“.
