Penktadienį pirmą kartą tai padarė viešai ir ketina siekti, kad rugsėjo pirmoji Lietuvoje taptų ne tik Mokslo ir žinių, bet ir Keramikų diena.

“Keramikai verti turėti savo dieną”, - sakė viena Keramikos muziejuje surengtos šventės rengėjų, Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus Keramikos sekcijos pirmininkė Živilė Bardzilauskaitė.

Ji šiemet nutarė plačiau paskleisti Anapilin jau iškeliavusios kolegės Dalios Laurenčikaitės idėją profesoriaus Liudviko Strolio gimtadienį minėti ne tik kolegų būryje.

Keramikų diena, dėl kurios oficialaus įteisinimo žygiai - dar ateityje, būtų skirta populiarinti šią taikomosios dailės sritį, burti įvairių kartų kolegas, rengti parodas, pristatančias visą Lietuvos keramikos panoramą ir ką čia slėpti, šviesti visuomenę, kas yra geras keramikos kūrinys.

“Kol kas keramikų užsakovas - verslininkas su stora aukso grandine ant kaklo, kurį visai tenkina pigūs kiniškos keramikos niekučiai prekybos centrų lentynose”, - pastebėjo viena garsiausių Lietuvos keramikių, Kauno dailės instituto Keramikos katedros vedėja Aldona Keturakienė.

“Kol kas nėra parengta nė vieno fundamentalaus mokslinio darbo, skirto Lietuvos keramikos istorijos tyrimams. Nematyti ir parodų kuratorių, pasišventusių pristatyti turtingus Lietuvos keramikos lobius. Jų tikrai yra. Nuo 1931 metų, kai prie Kauno meno mokyklos buvo įsteigta Keramikos studija, keramikų rengimas beveik nebuvo nutrūkęs. Tad turime įvairių kartų keramikų, savo kūryboje naudojančių kuo įvairiausias medžiagas ir technologijas”, - sakė menotyrininkė Raimonda Kogelytė.

Penktadienį surengtoje Keramikų dienoje Keramikos muziejuje Rotušės rūsiuose buvo džiaugiamasi ne tik kolegišku bendravimu, bet ir diskutuota apie keramikos ir keramikų problemas.

Apie pastarąsias, užduodami visiems vienodus klausimus, pakvietėme prabilti ir mes.

1. Ar, Jūsų manymu, keramika Lietuvoje - klestintis menas? O pasaulyje?

2. Kas Jums keramikoje yra didžiausi autoritetai?

3. Ar Lietuvoje pakanka kūrybinio bendravimo tarp atskirų keramikų kartų?

Živilė BARDZILAUSKAITĖ, LDS Kauno skyriaus Keramikos sekcijos pirmininkė:

1. Keramika visiškai ignoruojama. Į Lietuvos meną užsienyje pristatančias parodas vežama tapyba, skulptūra, o ne keramika. LDS rengiamose keramikos parodose dažnai eksponuojami tik keletas tų pačių autorių, už borto paliekami visi kiti.

Įsigalėjo menotyrininkų diktatas. Tai jie nusprendžia, kas atseit gali, o kas negali kurti.

Aišku, keramikų cechai ir kitose pasaulio šalyse turi problemų. Bet man patiko viename simpoziume Vokietijoje išgirsta frazė: “Kiekvieno žmogaus pasaulyje diena prasideda ne nuo tapybos ir ne nuo skulptūros kūrinio, o nuo keramikos - kavos ar arbatos puodelio, todėl ši populiariausia ir seniausia meno sritis turi būti itin globojama”.

2. Didžiausias autoritetas - profesorius Liudvikas Strolis. Jis buvo mano pedagogas rengiant diplominį darbą ir suteikė keramikos išminties bei supratimo, kas yra menas.

3. LDS Kauno skyriaus Keramikos sekcijoje dominuoja vyresniosios kartos menininkai. Daugelis jų jaučiasi gana vieniši ir užmiršti. Nerengiamos apžvalginės parodos, kuriose ne menotyrininkas, o pats autorius “atsakytų” už savo kūrinį. Sieksiu, kad kiekvienas sekcijos narys turėtų teisę būti išgirstas ir suprastas.

Aldona KETURAKIENĖ, KDI Keramikos katedros vedėja:

1. Lietuvos keramikos būklės kreivė visą laiką kilo tik aukštyn: atsirado įvairios technikos ir meninės koncepcijos. Menininkų profesinis lygis - labai aukštas: nebėra nebeišmanančio savo amato. Bet patys menininkai nuvertinti. Rinkoje pilna daugumą tenkinančio kičo, o jei esi kitoks, kuri ne kičą, lieki už borto.

2. Man daro įspūdį dabarties Vokietijoje menininko Franco Stalerio jautri meninė nuojauta ir ekologiška jo keramika.

Taip pat - įspūdingos šiuolaikinių japonų keramikų technologijos.

3. Manau, kad bendravimo pakanka. Ir kviečia į renginius, ir klausia profesinių subtilybių. Užsienyje - didesnė konkurencija.

Ten labiau užsiimama savireklama, kiekvienas turi savą menotyrininką. Į atskirus klanus susibūrę aukščiausios prabos keramikai su kitais pabrėžtinai nebendrauja.

Užsienio simpoziumuose esu tai patyrusi: iš pradžių su tavimi niekas net nekalba. Pradeda tik tada, kai pamato, ką tu kuri, įsitikina, kaip valdai amatą.

Tada ima rodyti ypatingą dėmesį, dovanoja katalogus, paskui siunčia laiškus, sveikinimus, kvietimus į parodas, renginius.

Šio malonaus dėmesio nereikėtų tapatinti su asmeniniais santykiais: jiems neįdomi tavo šeima ir jos nariai, jie palaiko kontaktus tik profesiniais klausimais.

Raimonda KOGELYTĖ, menotyrininkė:

1. Lietuvos keramikos padėtis nėra bloga. Vaizduojamosios dailės įtaka kitiems menams pirmiausiai pasirodė būtent keramikoje.

Nuo utilitariškumo prie parodinių kūrinių pereita praėjusio amžiaus 8-9 dešimtmečiais. Tai įvyko beveik vienu metu, kaip ir užsienyje.

Ne pirmas dešimtmetis rengiami du svarbiausi specializuoti keramikų simpoziumai: akmens masės - Panevėžyje, kaulinio porceliano - Kaune. Juos puikiai papildo prieš keletą metų pradėtas rengti anagamos simpoziumas Trakų rajone.

2. Man imponuoja vilniečių keramikų Kristino Karkaitės-Mazūrienės, Noros Blaževičiūtės, Juozo Adomonio, Onutės Grigaitės, Jono Arčikausko, į šiuolaikinio meno raišką pasukusių Pauliaus ir Svajonės Stanikų, kaunietės Aldonos Keturakienės kūryba.

3. Keramikus labiausiai vienija simpoziumai ir seminarai, kuriuose įvairių kartų atstovai ir turi progą susitikti bei keistis idėjomis.

Tačiau šių renginių tėra tik mano išvardyti trys.

Pasigendu parodų rengėjų ir kuratorių, kurie turėtų ambicijų pasinaudoti labai turtinga Lietuvos keramikos “medžiaga”: įvairiomis Lietuvos keramikos mokyklomis, technikų ir kūrybinių stilių įvairove. Juk galima būtų rengti fantastiškas temines parodas!