T. Manno simpatija Kuršių Nerijai
1955 m. rugpjūčio 12 d. mirė vokiečių rašytojas ir Nobelio premijos laureatas Thomas Mannas. Garsųjį rašytoją likimas buvo atvedęs ir į mūsų šalį. Kaip tvirtina vyriausioji T. Manno muziejaus fondų saugotoja ir projektų vadovė Rimantė Černiauskaitė, T. Mannas į Lietuvą atvyko visai atsitiktinai: „1929 m. T. Mannas buvo nuvykęs į Karaliaučių, kur skaitė paskaitą apie Johanną Wolfgangą Goethe. Ten sutiktas Austrijos konsulas rašytojui pasiūlė kelionę į Nidą, o šis pasiūlymą mielai priėmė ir dar tais pačiais metais čia apsilankė“.
T. Manną šis kraštas taip sužavėjo, kad, ilgai nelaukęs, pasistatė čia vasarnamį. Rašytojas vasarnamyje praleido nedaug laiko (tik tris vasaras po keletą mėnesių), tačiau apie šį savo gyvenimo tarpsnį atsiliepė labai šiltai. Štai ką T. Mannas sakė 1931 m., skaitydamas pranešimą Rotary klubo susirinkime: „Aš prisiminiau vieną kraštovaizdį ir kaip tik tokią žemės vietą, kuri pastaraisiais metais man giliai į širdį įaugo. Tai Kuršių Nerija. Aš jaučiu didžiulę simpatiją tai vietovei“.
Lietuviškos D. Šostakovičiaus šaknys
1942 m. rugpjūčio 9 d. apsiaustame Leningrade (dabar Sankt Peterburgas) atlikta Dmitrijaus Šostakovičiaus Septintoji simfonija. O štai lygiai po 33 m., tai yra 1975 m. rugpjūčio 9 d., XX a. pasaulinės muzikos klasiku vadinamas kompozitorius mirė.
Muzikologas Edmundas Gedgaudas tvirtina, kad didysis kūrėjas turėjo ir lietuviško kraujo. Dmitrijaus prosenelis, Piotras Šostakievičius, Vilniuje įgijo veterinaro diplomą. Už dalyvavimą 1831 m. sukilime Piotras su žmona Marija Juzefa Jasinska buvo ištremtas į Rusijos gilumą. Jų sūnus, tai yra kompozitoriaus senelis Boleslavas Šestakovičius (su metais pavardė kito), taip pat patyrė tremtinio dalią. B. Šestakovičiaus sūnus Dmitrijus įsikūrė Peterburge, kur 1903 m. vedė pianistę Sofiją Kokuliną. Šioje šeimoje išnyko lenkų kalba bei įsitvirtino pavardės forma, tekusi ir 1906 m. gimusiam didžiajam kompozitoriui Dmitrijui Šostakovičiui.
Kaltino erotika
E. Gedgaudas sako, jog šiandien pasaulinis XX a. muzikos lobynas jau neįsivaizduojamas be 15 Dmitrijaus Šostakovičiaus simfonijų. Teatriniais įvykiais iki šiol tampa jo operos „Nosis“ (pagal Nikolajaus Gogolio apsakymą) ir ypač „Mcensko apskrities ledi Makbet“ (pagal Nikolajaus Leskovo kūrinį).
Beje, pastarąją operą bei jos autorių 1936 m. negailestingai kritikavo sovietinė „Pravda“. Straipsnis, pavadintas „Maišalynė vietoje muzikos“, pasirodė po to, kai operoje apsilankė Josifas Stalinas. Rašinio autorius, beje, anonimas, kaltina D. Šostakovičių ne tik buržuazinėmis apraiškomis, bet ir... erotika. „Muzika kriuksi, dejuoja, šnopuoja ir dūsta, kad kuo natūraliau pavaizduotų meilės scenas. „Meilė“ operoje vaizduojama pačiomis vulgariausiomis formomis“, – rašoma „Pravdos“ straipsnyje.
Atiduokite dukterį į valyklą
1899 m. rugpjūčio 13 d. Anglijoje gimė Holivudo režisierius ir siaubo kino klasikas seras Alfredas Josephas Hitchcockas. Jo darbų sąraše – beveik 100 kino juostų, o prie geriausių darbų priskiriami filmai „Trisdešimt devyni žingsniai“, „Psichozė“, „Paukščiai“, „Vertigo“, „Rebeka“ ir kt.
A. Hitchcockas žinojo, kaip priversti žmogų bijoti, mokėjo pažadinti jame tikrą giluminę baimę, tačiau pats atvirai tyčiojosi iš kitų baimės. Po filmo „Psichozė“ jam paskambino pasipiktinusi moteris ir papasakojo, kad, pamačiusi nužudymo vonioje sceną, jos dukra nebesiprausia, nes bijo eiti į vonią. A. Hitchcockas kuo ramiausia atsakė: „Atiduokite ją į valyklą“.
Kaip pasakoja režisieriaus biografai, jis pats buvo vienišas, be galo pavydus, linkęs į sarkazmą ir juodąjį humorą. A. Hitchcockas turėjo kompleksą: jis nuo pat mažų dienų buvo storas ir atsikišusiu pilvu, todėl vengė žmonių, su niekuo neužmezgė šiltesnių santykių ir turėjo tik vieną artimą žmogų – savo žmoną Almą.
Abstrakcionistas
1956 m. rugpjūčio 11 d. autoavarijoje žuvo Jungtinių Valstijų tapytojas, abstrakčiojo ekspresionizmo lyderis Jacksonas Pollockas. Jis išpopuliarino vadinamąjį dripingą – tapybos techniką, kai ant drobės (dažniausiai patiestos ant grindų) taškomi, laistomi, švirkščiami, varvinami ar kitais būdais pilami dažai. Taip sukuriami spontaniški, netikėti vaizdiniai, o kūrėjo darbas virsta tarsi mažyčiu spektakliu.
Štai ką apie savo neįprastą piešimo techniką pasakoja pats dailininkas: „Man patinka dirbti ant didelių drobių. Dideliame plote jaučiuosi laisvas ir nesuvaržytas. Pasitiesęs drobę ant grindų, esu arčiau piešinio, netgi tampu to piešinio dalimi. Kartais aš naudoju teptuką, tačiau pirmenybę teikiu lazdai. Kartais dažus ant drobės pilu tiesiai iš skardinės. Man patinka, kai dažai skysti ir varvantys. Taip pat naudoju smėlį, stiklo šukes, akmenukus, virves, vinis ir kitą piešimui, rodos, netinkamą medžiagą“.
Spaustuvininkas – Mažosios Lietuvos prezidentas
1858 m. rugpjūčio 7 d. gimė žymus lietuvių spaudos darbuotojas, „Aušros“, „Varpo“ redaktorius, „Garso“ leidėjas Martynas Jankus. 1892 m. savo sodyboje Bitėnuose M. Jankus įkūrė spaustuvę, kuri pradėjo veikti turėdama vieną rankomis sukamą mašiną. Lietuviškų knygų draudimo metais M. Jankaus spaustuvėje knygos buvo leidžiamos tuo metu labai dideliu 3–6 tūkst. egzempliorių tiražu. Būtent čia išspausdintas pirmasis istorinis Vydūno veikalas „Senutė“, pirmą kartą lotynišku šriftu pasirodė Kristijono Donelaičio „Metų“ dalis „Pavasario linksmybės“, kitų rašytojų kūriniai.
Bitėnuose buvo spausdinama daug religinės literatūros, išleistas pirmas lietuviškas satyrinis laikraštis „Tetutė“, periodiniai leidiniai.
1923 m., kai Klaipėdos krašto lietuviai sukilo prieš vokiečius, M. Jankus buvo vienas iš šio sukilimo vadovų. Klaipėdos kraštui prisijungus prie Lietuvos, jis netgi buvo vadinamas Mažosios Lietuvos prezidentu. Po Antrojo pasaulinio karo žymusis lietuvninkas pasitraukė į Vokietiją, kur po kelerių metų ir mirė. Beje, tais pačiais metais sudegė ir jo spaustuvė.
Turkų tėvas
1923 m. rugpjūčio 13 d. pirmuoju Turkijos prezidentu išrinktas Mustafas Kemalis Ataturkas. Jis laikomas Turkijos respublikos įkūrėju, modernizavusiu šalį. Ataturkas panaikino sultonatą, atskyrė Bažnyčią nuo valstybės, moterims suteikė balsavimo teisę, uždraudė daugpatystę, arabiškus rašmenis pakeitė lotyniškais, įvedė europietišką kalendorių. Jo iniciatyva buvo priimta konstitucija ir civilinis kodeksas. Už savo nuopelnus M. Kemalis iki šiol laikomas šalies herojumi, visoje Turkijoje pristatyta jo skulptūrų ir biustų.
Beje, 1934 m. tautiečiai jam oficialiai suteikė Atatiurko (turkiškai „turkų tėvas“) pavardę.
Kardinolas be galvos
1624 m. rugpjūčio 13 d. Prancūzijos karalius Liudvikas XIII vyriausybės vadovu paskyrė kardinolą Richelieu, kuris ėmėsi griežtų ir veiksmingų priemonių absoliutinei karaliaus valdžiai sustiprinti: įsakė nugriauti pačių nepaklusniausių feodalų pilis, uždraudė bajorų dvikovas, pertvarkė valdymo aparatą. Richelieu mirė 1642 m. ir buvo palaidotas Sorbonos universiteto bažnyčioje.
Per Prancūzijos revoliuciją kardinolo rūsys buvo atidarytas, minia ištraukė iš jo balzamuotus palaikus ir surengė „revoliucinį teismą“ – revoliucionieriai lavonui nukirto galvą, o kūną įmetė į Seną. Po kelių dienų kardinolo galvą slapta paėmė vienuoliai, ją balzamavo ir, įdėję į specialiai įrengtą nišą vienoje iš Sorbonos bažnyčios kolonų, ją užmūrijo.
Istorikai vis dar tikisi rasti slaptą kardinolo Richelieu kapą.
Apie rekordus
1925 m. rugpjūčio 12 d. gimė garsiosios Guinnesso rekordų knygos sumanytojai Norrisas ir Rossas McWhirteriai. Broliai dvyniai kartu baigė Oksfordo universitetą, kartu dirbo BBC televizijoje. Jie abu parašė ir pirmąją pasaulio rekordų knygą, kuri buvo išleista 1955 m. airių alaus daryklos „Guinness“ užsakymu. Beje, rekordų knyga turėjo tapti viena iš šios bendrovės alinių lankytojų pramogų.
Vis dėlto leidinys labai greitai išpopuliarėjo ir visame pasaulyje. Šiuo metu kasmetinis pasaulio rekordų žinynas leidžiamas 23 kalbomis daugiau nei 100 pasaulio šalių, o didesniu nei jo tiražu gali pasigirti tik Biblija.
Įdomu tai, kad daugiau nei per 50 šios knygos gyvavimo metų nepagerintas liko tik vienintelis rekordas – niekas iki šiol ūgiu nepralenkė aukščiausiu pasaulio žmogumi tituluojamo 2,66 m. Roberto Wadlow.
Vienu sakiniu
1874 m. rugpjūčio 9 d. gimė pirmasis ir ketvirtasis (paskutinis) tarpukario Lietuvos prezidentas Antanas Smetona.
1792 m. rugpjūčio 10 d. suimtas Prancūzijos karalius Liudvikas XVI ir šalyje panaikinta monarchija. Po kelių dienų revoliucionieriai į kalėjimą uždarė visą Prancūzijos karališkąją šeimą.
1914 m. rugpjūčio 13 d. Prancūzija paskelbė karą Austrijai-Vengrijai – taip prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas.
1858 m. rugpjūčio 11 d. gimė olandų medikas Christiaanas Eijkmanas. Už vitamino B atradimą jis apdovanotas Nobelio premija.
1941 m. rugpjūčio 7 d. mirė indų rašytojas, poetas, dailininkas ir visuomenės veikėjas Rabindranathas Tagorė. Už eilėraščių rinkinį „Aukojimo giesmės“, beje, paties išverstą į anglų kalbą, jis pirmasis iš Azijos šalių buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija.
1896 m. rugpjūčio 9 d. gimė šveicarų psichologas Jeanas Piaget. Jis pirmasis mėgino ištirti, kaip vaikai išmoksta pažinti pasaulį.
1966 m. rugpjūčio 9 d. Kaune mirė dailininkas tapytojas Antanas Žmuidzinavičius. Jis nutapė apie 2000 kūrinių, daugiausia peizažų. Dailininkas, beje, prisidėjo ir prie Lietuvos vėliavos spalvų parinkimo.
„Laiko vinys“ – penktadieniais 10.10 val. (kart. 19.10 val., šeštadienį 16.05 val., sekmadienį 10.05 val.).
