Požemių ir paslapčių mylėtojai tarpusavyje dalijasi gandais apie Pilies gatvės rūsius, vedančius į universiteto kiemą, arba Vokiečių gatvės namus, po kuriais galima rasti kelių aukštų požemius, galinčius priglausti keliasdešimt žmonių.
Daugelis šių gandų ir liks tik gandai, nes net istorikams bei archeologams itin sunku nustatyti, kur link vedė ar veda vienas ar kitas požeminis kelias. Didelė sostinės požeminio paveldo dalis – sunaikinta, kita – patekusi į privačias rankas, ir nelinkstama savo požeminiais turtais dalytis su smalsia turisto akimi.
Turistinis požemių maršrutas
Patenkinti smalsumą ir pasidairyti po neatrastą požeminį Vilnių vis dėlto galima – tereikia kreiptis į turistinę agentūrą. Vienoje iš Vilniaus turizmo agentūrų siūlomas originalus turas po sostinę taip ir pavadintas – „Požeminis Vilnius“.
Susidomėję pasiteiravome, kur nueitume, ką pamatytume ir ką galėtume pačiupinėti pasirinkę šį įdomiai skambantį turą. Turizmo agentūros vadybininkė – gidė Virginija – pripažino, kad šis siūlymas labiausiai domina vaikus – užsieniečiams požeminis Vilnius ne toks patrauklus. „Požemiai, kuriuose galima pamatyti žmonių kaulų, karstų, labiausiai domina moksleivius – vyresniesiems tai nėra taip įdomu“, – pasakojo turizmo agentūros atstovė.
Žurnalistai tokie pat smalsūs, kaip ir vaikai, todėl suskubome teirautis, kur gi veda šios agentūros gidai, kokiuose požemiuose galėtume apsilankyti, kokias Vilniaus paslaptis palytėti. Mūsų begalinį smalsumą truputį atšaldė Virginijos prisipažinimas, kad ekskursijos rengiamos tik kai kuriuose dažno žmogaus jau anksčiau aplankytuose Vilniaus požemiuose.
Su turizmo agentūra galima pasižvalgyti po Katedros požemius, Gintaro galerijos rūsius bei Bastėją – ši panaši į rūsį, vis dėlto nėra požemis. „Aplankome tik šiuos požemius, nes į kitus turistų nenori įleisti. Dominikonų bažnyčios rūsiai turistams uždari, Šv. Mykolo bažnyčios požemiai neseniai irgi buvo užverti. Rotušė irgi nenoriai įsileidžia turistus“, – prisipažino gidė.
Mirties karalystė
Smalsesnieji, nepasitenkinantys Katedros požemiais ir Bastėjos galerijomis, gali mėginti įsiprašyti į Dominikonų, Šv. Mykolo bažnyčių ar Rotušės rūsius. Šv. Mykolo bažnyčios rūsiai, priglaudę Sapiegų giminę, gana įspūdingi, nors užima nedidelį plotą. Juose galima išvysti puošnių didikų karstų, iš kurių kai kur dar kyšo kelių šimtų metų senumo įkapių kraštelis. Tačiau patekti į Šv. Mykolo bažnyčios požemį bus sunku – ekskursijos pastaruoju metu neberengiamos.
Bene įspūdingiausi ir šiurpinamiausi rūsiai plyti po Dominikonų Šv. Dvasios bažnyčia. Tai didžiuliai dviejų aukštų požemiai, pilni žmonių kaulų ir karstų. Pasak bažnyčios zakristijono, kaulų čia neįsivaizduojama galybė – manoma, kad amžino poilsio po bažnyčia atgulė keli tūkstančiai žmonių.
Šv. Dvasios bažnyčios prižiūrėtojas ir kunigai nenoriai įsileidžia turistus į šiuos požemius, ir tai suprantama: trikdyti seniai mirusių žmonių ramybę nesmagu ir nebūtina. Atkakliausiems smalsuoliams, vis dėlto patekusiems į šiuos rūsius, tampa išties nejauku. Didžiulės požeminės erdvės, klaidūs užkaboriai verčia nuolat krūpčioti. Rūsiuose paklaidžiojęs keletą minučių imi jausti nerimą ir šaltuką. Mirtis, žvelgianti iš kiekvieno kampo, siauri koridoriai, vedantys į tamsą, ir daugybė žmonių kaulų – realybė, kurios neįtari egzistuojant vaikščiodamas saulės apšviestomis senamiesčio gatvėmis.
Dominikonų bažnyčios rūsiuose guli keleto kartų miestiečių kaulai. Manoma, kad daugelis iš jų – maro aukų. Rūsius aplankiusieji pastebi, kad jie – milžiniški, ir apeiti galima tik kelias patalpas. Kitos užmūrytos arba vos matomos pro siaurus plyšius sienose. Rotušės rūsiai, kuriuos kartkartėmis šturmuoja turistai – daug jaukesni ir ne tokie paslaptingi kaip Dominikonų bažnyčios požemiai. Kadaise po Rotuše kalėjo nusikaltėliai – tuos laikus ir dabar mena grotuotos durys bei tvirta spyna.
Rotušės požemiai – siaurų koridorių labirintas, kurio gale – tamsa. Ši vieta įdomi, bet jaukumo ieškoti joje neverta. Galima numanyti, kad šie rūsiai slepia keletą tamsių turistams nematomų užkaborių, kur retkarčiais galima paslėpti ką nors vertinga, kaip antai Katedros lobyną, kuris Rotušės rūsiuose buvo saugomas neramiais Lietuvai laikotarpiais.
Archeologas, profesorius Vytautas Urbanavičius, išlandžiojęs daugelį Vilniaus požemių, tyrinėjęs Katedros, Dominikonų bažnyčios rūsius, vaikštinėjęs senąja Vilniaus kanalizacija, tikino, kad Vilniaus rūsiai vis dar slepia paslaptis – daugelio jų mes niekada nesužinosime.
Požemių mylėtojai
Požeminis Vilnius domina ne tik turistus ar pavienius paslapčių mylėtojus. Požemių tyrinėtojai buriasi į draugijas, bendrauja tarpusavyje bei kartu organizuoja žygius į vieną ar kitą Vilniaus požemį. Šie žmonės save vadina digeriais.
Digerių svetainė internete skelbia, kad tai yra „įvairiausių profesijų, polinkių žmonės, tačiau juos visus vienija domėjimasis požemiais. Tai neapsiriboja vien nusileidimu ar įlindimu į vieną ar kitą požeminį objektą. Tyrinėjant požemius tenka domėtis istorija, praleisti daug laiko bibliotekose ar archyvuose, bendrauti su bendraminčiais“.
Digeriu save vadinantis Paulius savaitraščiui „Panorama“ sakė, kad požemių mylėtojai niekuomet neniokoja lankomų rusių ir čia nešiukšlina. Šie smalsuoliai susitaria su požemių prižiūrėtojais, tad patys savavališkai nelenda į pasirinktus objektus. Pasak Pauliaus, pirmiausia digeriai stengiasi aplankyti rūsius, kuriems gresia išnykimas ar privatizacija. Daugelis įdomių, lankytinų rūsių ir požemių šiuo metu jau atsidūrė privačiose rankose, todėl tik nedidelę jų dalį gali išvysti smalsi digerio akis.