„Beveik nėra pribręstančių, maždaug 70 metų, ąžuolų, iš kurių turėtų išaugti brandus senas ąžuolynas. Gali būti, kad po pusšimčio metų turėsime tik iš jaunuolyno išaugusius pusamžius ąžuolus, o brandžių ąžuolų nebebus“, – savaitraščiui „Panorama“ sakė Dūkštų girininkas Gintautas Versekėnas.
Dūkštų ąžuolyno lankytojai, besidžiaugdami medžių galiūnų unksme, ne visada pastebi nusilpusius, pasiligojusius, beveik nudžiūvusius medžius. O jų ąžuolyne – apstu. Šįmet po sausros nudžiūvo dar vienas, pernai dar žaliai vešėjęs, senas ąžuolas girios pakraštyje.
Ąžuolyno viduryje matyti daug sausas šakas į dangų keliančių milžinų. Varganai atrodo ir jaunuolynas. Girininkas G. Versekėnas rodė miltligės sumaitotus, tarsi vėlyvą rudenį parudavusius jaunų ąžuoliukų lapus. Prieš porą metų ąžuolus nuniokojo kenkėjai – į medžių viršūnes buvo įsisukę ąžuoliniai lapsukiai, ąžuolų lapus graužiantys vikšrai.
Ąžuolai silpsta jau kelerius metus iš eilės – 2002-aisiais juos alino sausra ir pažemėjęs gruntinio vandens lygis, 2003-iaisiais – lapsukis ir miltligė. 2004 metais galiūnai sunkiai ištvėrė vėlyvąsias šalnas ir tapo dar neatsparesni ligoms bei kenkėjams. „Bet dauguma ąžuolų džiūva paprasčiausiai dėl senatvės – kaip ir žmogus, senas ąžuolas labiau pasiduoda negalėms“, – kalbėjo G. Versekėnas.
Miškas pats nebeatsinaujina: pastarąjį gilių derlių miškininkai prisimena 2001-aisiais. „Konkuravome su šernais, atėmėme iš jų tiek gilių, kiek galėjome. Iš gilių buvo išauginti ąžuolų sodinukai. Nuo to karto gilių daugiau nesubrendo“, – sakė girininkas, rodydamas ant žemės nukritusią sunykusią gilės užuomazgą. Dabar ąžuolų sodinukus tenka pirkti kaimyninėje Lenkijoje, kurioje gilės dar netapo deficitu.
Vis dėlto, girininko nuomone, negalima teigti, kad Lietuvoje ąžuolų apskritai neliks. Tokios ąžuolynų džiūvimo bangos pasikartoja kas keliasdešimt metų – ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Vakarų Europoje. Iškentę sunkų laikotarpį, ąžuolai vėliau atsigauna. To tikimasi ir šįkart. Bet ir džiūgauti nėra ko: Miško sanitarinės apsaugos tarnybos duomenimis, apie 80 procentų Vilniaus miškų urėdijos teritorijoje esančių ąžuolų yra pažeisti.
2005 metų duomenimis, labiausiai kenčia Vidurio Lietuvos ąžuolynai. Didžiausiuose plotuose pažeistų ąžuolų yra Kėdainių, Ukmergės, Panevėžio, Vilniaus, Kauno ir Kaišiadorių miškų urėdijose. Anot specialistų, džiūva ir jauni, ir seni medžiai, tačiau šie pažeidžiami labiau. Pirmiausia apmiršta medžių viršūnės.
Lietuvos miškų instituto Miško apsaugos skyriaus vadovas Artūras Gedminas pasakojo, kad mokslininkai mėgina įminti mįslę, kodėl kartojasi ąžuolų džiūvimo bangos. „Esame linkę daryti išvadą, kad priežastis – gruntinių vandenų lygmens sumažėjimas maždaug kas 40 metų. Gali būti, kad ąžuolai dėl to nusilpsta ir pasiduoda ligoms“, – sakė A. Gedminas. Tačiau, anot jo, net ir nepalankiausiomis sąlygomis nuvirsta tik silpniausi ir seniausi ąžuolai, o tvirtesni – išlieka.
„Ąžuolai artimiausiais dešimtmečiais tikrai neišnyks, – ramino A. Gedminas. – Atvirkščiai, dėl klimato atšilimo pastebima tendencija, kad spygliuočiai traukiasi į šiaurę, o mūsų kraštuose vis labiau įsigali lapuočiai“.