– Ginčas su giminėmis apie 1980 metus. Tada buvo populiarūs Antano Drilingos romanai. Perskaičiusi vieną jų pasakiau, kad ir aš sugebėčiau šitaip parašyti. Šalia buvusieji ėmė smagiai juoktis. Tada nusprendžiau įrodyti, kad parašysiu knygą. Bet nei tada, nei apskritai labai ilgai nemaniau, jog kada nors drįsiu savo kūrybą vežti į leidyklą.
Tik su laiminga pabaiga
Kodėl pasirinkote melodraminio romano žanrą?
– Aš labai mėgstu geras melodramas – tokias, kokias kuria amerikiečių rašytoja Danielė Steel (bet tik ne meksikietiškas ir kitų Lotynų Amerikos šalių „muilo operas“ ar telenoveles). Melodramos – tai kūriniai apie gyvenimą, kur juokas ir ašaros, tragiški ir komiški, dramatiški ir banalūs įvykiai yra visai šalia.
Bet šios melodramos turi baigtis gerai, bent jau palikti viltį – tada man (manau, ir daugeliui) ilgam pataiso nuotaiką. Visų mūsų gyvenimas kupinas dramatiškų ir melodramatiškų situacijų, laimingos ir nelaimingos meilės, kvailų, nelogiškų poelgių, įvairių paslapčių. Tik mes ne visada norime apie jas pasakoti kitiems.
Jūsų herojai patiria daug išbandymų, patenka į aplinkybes, kuriose reikia apsispręsti, susivokti. Iš kur semiatės psichologijos žinių, juk herojų poelgiai turi būti motyvuoti, nulemti tam tikrų charakterio ypatumų?
– Aš save įsivaizduoju tų herojų vietoje ir galvoju, kaip jie pasielgtų, o psichologijos žinios turbūt įgyjamos kartu su gyvenimo patirtimi, dėstant studentams, gyvenant šeimoje, auginant savo vaikus, bendraujant su kolegomis.
Todėl man kartais šypseną kelia, kai jaunos 21–23 metų merginos ar moterys mėgina rašyti romanus apie šeimos problemas, santykius su kitais žmonėmis – joms dar trūksta gyvenimiškos patirties.
Yra ko pasimokyti vyrams
Kaip kūrėja, savo romanuose palaikote moteris. Ar manote, kad vyrams lengviau gyventi?
– Ne, nemanau. Moterų vienokios problemos, vyrų – kitokios. Tik manau, kad moteris laiko tris namų kampus, psichologinis klimatas šeimoje, namų jaukumas, tradicijos labai priklauso nuo jos, todėl natūralu, kad moterys daugiau užsiėmusios.
Išėjus pirmam Jūsų romanui buvo manančiųjų, kad knyga autobiografinė. Kiek Jūsų gyvenimo patirčių yra kituose romanuose? Ar visi siužetai išgalvoti?
– Nesu parašiusi nė vieno autobiografinio romano. Viskas išgalvota. Jei kitiems atrodo, kad panašiai atsitiko jiems ar jų pažįstamiesiems – ką gi, vadinasi, pavyko sukurti tam tikrus apibendrinimus.
Žinoma, romanų herojės turi labai daug mano bruožų, jos dažnai reiškia mano mintis, aš aprašau savo jausmus ir išgyvenimus – bet nesusijusius su konkrečiais mano gyvenimo įvykiais, o veikiau su būsenomis – viltimis, nusivylimais, skausmu, sielvartu, jei kas nors nepasiseka. Rašydama apie vieną ar kitą heroję, tuo metu jaučiu tai, ką jaučia ji, gal todėl atrodo, kad knygos autobiografinės.
Ar skaito Jūsų knygas vyrai? Ko jie galėtų pasimokyti?
– Skaito. Žinoma, ne taip aktyviai kaip moterys, nes daugelį atbaido serijos pavadinimas – „Meilės romanas“. Mano pačios vyras iš pradžių manė, kad rašau sentimentalius niekus. Esu susilaukusi nemažai komplimentų iš skaičiusių vyrų, tai ypač malonu.
Iš mano romanų vyrai galėtų pasimokyti, ko iš jų moterys tikisi, pamatyti, kaip kai kurios situacijos atrodo jiems ir joms, ir, be abejo, supratimo, pakantumo ir tolerancijos kito nuomonei.
Visi mieli
Kuris romanas Jums mieliausias, pareikalavęs daugiausia jėgų ar lengvai „rašęsis“?
– Motinai visi vaikai brangūs, sunku kurį nors išskirti. Vis dėlto mieliausi romanai yra „Laimingo namo melodramos“, „Ironiški stebuklai“, „Telefoninis romanas“. Gal todėl, kad į herojes – Mildą, Gražvilę ir Vegą sudėjau daugiausia savęs (ir vėl pabrėžiu – ne konkrečių gyvenimo įvykių, bet labiausiai su jomis suartėjau).
Per kiek laiko nuo pirmo sakinio iki paskutinio parašote knygą?
– Iš pradžių „rašau galvoje“ – gal pusę metų, gal ilgiau, o kai pradedu rašyti popieriuje – parašau per 3–4 mėnesius.
Ar galėtumėte išgyventi vien iš knygų rašymo?
- Jokiu būdu. Manau, tam Lietuva per maža, per maži tiražai. Norint išgyventi, reikėtų per metus išleisti maždaug 4 romanus, tada jau būtų fabrikas, o man rašymas – malonus hobis.
Kad meilė netruktų trejus metus
Jūsų romanuose lūžta likimai, kenčia herojai. Ar galėtumėte save pavadinti laiminga moterimi? Papasakokite apie savo šeimą?
– Jaučiuosi esanti laiminga moteris. Mano gyvenime kol kas nebuvo audrų, namai man – atgaiva ir ramus uostas. Manau, kitiems šeimos nariams – irgi. Su vyru gyvename jau 30 metų, turime 3 vaikus: duktė Aušra – socialinė darbuotoja, sūnus Vilius – teisininkas, sūnus Simas šiemet bus dvyliktokas. Turiu penkerių metų anūkę Miglę.
Gal žinote laimės formulę?
– Levas Tolstojus yra pasakęs: visos lamingos šeimos yra panašios, kiekviena nelaiminga šeima – nelaiminga savaip. Bet aš manau, kad sutarimas šeimoje labai priklauso nuo mūsų požiūrio į šeimą, atsakomybės už vaikus, tolerancijos kito asmenybei bei pomėgiams ir sugebėjimo susitaikyti su tuo, ko negali pakeisti.
Dar labai svarbu pripažinti, kad meilė keičiasi ir pirmųjų pažinties susitikimų virpesiai, aistra ilgainiui praeina, bet atsiranda kitokios savybės. Jei laikysimės dabar labai madingo požiūrio, kad meilė trunka trejus metus, tai visą gyvenimą puldinėsime nuo vieno partnerio prie kito ir niekada nieko nesukursime.
Ar tikite likimu? Ką Jums reiškia pasakymas, kad esame savo likimo kalviai?
– Mes negalime pasirinkti tam tikrų gyvenimo įvykių ar išmėginimų. Bet galime reguliuoti santykius su kitais žmonėmis. Kodėl su vienais žmonėmis malonu bendrauti, jie visur mėgstami, turi daug draugų, o iš kitų nuolat girdime, kad jų niekas nesupranta, nevertina, deramai neatsidėkoja, įžeidinėja? Būtų labai gera, jeigu visi sugebėtume pažvelgti į save iš šalies ir elgtumės su kitais taip, kaip norėtume, kad jie su mumis elgtųsi.
Lyg kortų namelis
Daug keliaujate. Kuo mes, lietuviai, kitokie? Kokių savybių pasigendate?
– Daug keliavau ir Sovietų Sąjungos laikais. Tada mes, lietuviai, didžiavomės savo tauta, turtinga istorija, tuo, kad gyvename gražiau, šviesiau, turtingiau už kitas buvusios sąjungos respublikas. Ir kitų tautų žmonės mums tai teigdavo. Tada nepastebėjau, kad esame pesimistai ir netolerantiški.
Dabar keliaudama ir bendraudama su įvairių kraštų žmonėmis matau, kad yra daug blogiau gyvenančių už mus, pavyzdžiui, Meksikoje, Indijoje, Argentinoje. Ir turtingų šalių (JAV, Danijos, Švedijos, Jungtinės Karalystės) vidurinioji klasė turi labai daug dirbti, kad išlaikytų esamą visuomeninę padėtį, bet jie yra optimistai ir teigia esą laimingi, jeigu tik yra sveiki.
O lietuviai – nugrimzdę į pesimizmą, tvirtina, kad pas mus viskas blogai. Ir liūdniausia, kad šitaip jie kalba išvykę svetur ir bendraudami su užsieniečiais čia. Deja, pesimistinio požiūrio laikosi beveik visa spauda, didžioji dalis televizijos laidų.
Kas labiausiai jums kelia nerimą šiandien Lietuvoje?
– Mane labai liūdina didžiulė emigracija ir nutautėjimas. Daugybė Lietuvos šeimų, kurių vienas iš tėvų ar abu tėvai yra užsienyje, o vaikus augina seneliai, arba kai paaugliai gyvena vieni ir daro ką nori. Jokie pinigai nepakeis bendravimo šeimoje, tėvų auklėjimo, nesuformuos tvirto vaikų požiūrio į būsimą šeimą. Pasirodo, visas mūsų deklaruojamas patriotizmas, didžiavimasis savo šalimi buvo lyg popierinis laivelis, subyrėjo lyg kortų namelis nuo stipresnio vėjo gūsio. Ir dar. Iš kur mes turime tiek pykčio ir agresijos? Jei paskaitysime DELFI komentarus bet kuriuo klausimu, rasime beveik vien tik juodą neigimą, bjaurią kritiką, sarkazmą, patyčias, netoleranciją kitų požiūriui, prasivardžiavimus, keiksmažodžius. Net po pranešimais apie kieno nors mirtį. Tai baisu. Nieko panašaus nerandu oficialiuose angliškus komentarus skelbiančių šalių portaluose.
