Lietuvos kultūros eksporto tempai pastaruoju metu gerokai suaktyvėjo, užsienio šalyse dirba vadinamieji meno ambasadoriai - kultūros atašė, mūsų šalis dalyvauja tarptautinėse parodose ir festivaliuose. Ar Lietuva jau tapo visateise europietiško kultūros klubo nare? Ar lietuviškas menas įdomus vakariečiams? Galiausiai ar apskritai mūsų šalis turi ką parodyti?
Reikia pripažinti, kad iki šiol Lietuvos kultūros pristatymas dažnai prasideda nuo geografijos pamokų. Tiesa, padėtis gerėja, - pripažino keliose Europos Sąjungos šalyse reziduojantys kultūros atašė.
Menkos pajėgos
Šiuo metu Lietuva kultūros atašė yra paskyrusi Švedijoje, Lenkijoje, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Kaliningrado srityje, Rusijoje, Vokietijoje ir atstovybėje prie ES. “Tik keli, bet ne visada kultūros sklaidą vienoje ar kitoje šalyje lemia tik atašė skaičius, - aiškino Kultūros ministerijos sekretorius Rolandas Kvietkauskas. - Ne vienerius metus dalyvaujame Venecijos bienalėje, nors Italijoje iki šiol neturime kultūros atašė. Kitais metais esame pakviesti į Turino knygų mugę. Kultūrinis bendradarbiavimas galimas ir be nuolatinio ministerijos atstovo vienoje ar kitoje šalyje”.
To neneigia ir didžiosiose Europos Sąjungos valstybėse reziduojantys kultūros atašė, bet pastebi, kad iš arti kultūrinius procesus stebintys valstybės atstovai gali pateikti išsamesnius vertinimus, sparčiau išanalizuoti kultūrinę šalies situaciją, net pateikti raktus, kurie atrakintų perpildytų Europos šalių meno rinkas.
Kokie tie raktai? “Vieningo recepto nėra ir negali būti, ypač kai kalbame apie tokią didelę šalį kaip Vokietija, - sakė Berlyne reziduojanti kultūros atašė Rasa Balčikonytė. - Atskiras Vokietijos žemes skiria netapačios kultūrinės tradicijos, todėl būtų sunku rasti sritį, kurios vokiečiai nebūtų atradę”.
Kitas kelias, anot kultūros atašė, - konkurencija: pristatyti tai, ką geriausio turi Lietuva.
“Tokiose situacijose gali išryškėti šalies konkurencinis pranašumas”, - įsitikinusi kultūros atašė Vokietijoje. Ji aktyviai dirba, kad skirtingi Vokietijos regionai sugebėtų įžvelgti unikaliąsias Lietuvos kultūros sritis.
Metų pristatymas - šiuolaikinis festivalis
Tarp pozityvių pavyzdžių minimi ir pastarojo laikotarpio renginiai Vokietijoje. Duisburgo miesto centre veikė unikali jaunų Lietuvos menininkų sukurta instaliacija “Vilnius yra čia” (“Vilnius ist da”), pradėjusi Lietuvos prisistatymo renginius Vokietijos šiuolaikinio meno festivalyje “Scena Šiaurės Reino Vestfalijoje” (“Scene: in NRW”).
Gegužės pradžioje Šiaurės Reino Vestfalijos miestuose savo pasirodymus surengė ir žinomi Lietuvos šiuolaikinės muzikos atlikėjai, buvo atidarytos pirmosios Lietuvos menininkų darbų parodos bei organizuojamos lietuviškų filmų retrospektyvos.
Instaliacijos “Vilnius yra čia” konstrukcijoje siūlyta stebėti vaizdus iš įvairių Vilniaus vietų. Jos viduje eksponuoti videomeno kūriniai, atskleidžiantys sostinės kasdienio gyvenimo ritmą bei unikalumą. “Festivalis “Scene: in NRW” yra vienas pagrindinių Lietuvos kultūros prisistatymų užsienyje šiais metais. Beveik tris mėnesius vyksiančiame festivalyje buvo galima aplankyti per 40 Lietuvą ir jos šiuolaikinį meną pristatančių renginių, iš viso jame dalyvavo apie 100 mūsų šalies menininkų”, - sakė kultūros atašė Vokietijoje R.Balčikonytė.
Organizatorių teigimu, šis festivalis susilaukia iki 18 milijonų lankytojų ir tradiciškai vyksta Šiaurės Reino Vestfalijos žemės miestuose Bielefelde, Bonoje, Dortmunde, Diuseldorfe, Duisburge, Kelne, Miunsteryje. “Vienu metu apie Lietuvą sužinojo net kelių Vokietijos regionų žmonės”, - “Kauno dienai” sakė R.Balčikonytė. Miunsteryje pristatyta Antano Sutkaus fotografijos darbų paroda, bibliotekoje vokiečių skaitytojai galėjo susipažinti su Jurgos Ivanauskaitės knyga “Placebas”, vėliau šiame mieste savo kūrybą skaitė rašytojas Eugenijus Ališanka.
“Negalime norėti, kad iš karto po renginių visa Vokietija kalbėtų apie Lietuvos menininkus, tačiau žengtas didelis žingsnis į priekį. Ir toliau privalome nuosekliai dirbti, tuomet bent kas dešimtas vokietis bus ką nors girdėjęs apie Lietuvą”, - neabejoja kultūros atašė Berlyne.
Svarbus darbo baras - teatras
Teatras - dar viena sritis, anot kultūros darbuotojų, geriausiai reprezentuojanti mūsų šalį. Birželio pabaigoje Bielefelde šokio teatras “Aura” pristatė spektaklį “Extremum mobile”. Publikos reakcija parodė, kada modernusis menas Lietuvoje žingsniuoja plačiais žingsniais į priekį.
Pasirodymus Vokietijoje jau baigė Kauno valstybinis dramos teatras, kuris Dortmunde net kelis kartus rodė spektaklį, sukurtą pagal vieno žymiausių 20-ojo amžiaus vokiečių dramaturgo Tankredo Dorsto pjesę “Merlinas, arba Nusiaubta šalis”. Spektaklis irgi sulaukė didžiulio susidomėjimo.
“Šiuolaikiniam menui skirtas festivalis “Scena Šiaurės Reino Vestfalijoje” - seniai veikiantis ir publikos labai mėgstamas kultūros renginys Vokietijoje, dėl savo geografinės padėties kasmet pritraukiantis daug lankytojų ir iš kaimynių - Olandijos, Belgijos ir Liuksemburgo”, - pastebėjo kultūros atašė Vokietijoje R.Balčikonytė. Jos teigimu, teatras - ta sritis, kuri gali sudominti visos Europos Sąjungos gyventojus.
Tuo neabejoja ir Kultūros ministerijos sekretorius R.Kvietkauskas. “Tuminas, Koršunovas, Nekrošius - tai vardai, kurių nebereikia pristatinėti, savotiškas prabos ženklas. Aišku, ne visos šalys turi vienodas teatro ar kino tradicijos, todėl natūralu, kad šie režisieriai labiau vertinami vienose ar kitose šalyse. Prie to prisideda ir kultūros atašė”, - sakė vienas Kultūros ministerijos vadovų.
Lietuviška režisūra vis dažniau domina ir Švedijos publiką. Tokios tendencijos ryškiau pastebimos po to, kai režisierius Rimas Tuminas Švedijos žiūrovams didžiojoje Geteborgo teatro scenoje pristatė spektaklį “Vyšnių sodas”. Prieš dvejus metus R.Tuminas Geteborgo teatre su švedų aktoriais pastatė didelės sėkmės sulaukusį spektaklį “Idiotas”.
“Geteborgo gyventojai, ko gero, daugiausiai žino apie mūsų šalies kultūrą. Pastebiu tam tikrų požymių, kad Lietuva siejama ne tik su egzotika, bet ir šiuolaikiniu menu. Tam įtakos turėjo ir čia vykusi knygų mugė. Ne vieno lietuvio autoriaus kūriniai išversti į švedų kalbą”, - sakė kultūros atašė Švedijoje Liana Ruokytė.
Gretas papildytų lietuvių kalba
Paryžius - neabejotinas Europos kultūros lopšys. Tačiau šioje šalyje reziduojanti Ina Kniurienė neketina nuleisti rankų. “Sutinku, kad Prancūzijoje, ko gero, pats didžiausiais pasirinkimas, tačiau ir mes galime rasti savo nišą”, - skuba vardyti renginius, kuriuose mūsų šalies menininkai ne tik pastebėti, bet ir gerai įvertinti.
Paryžiuje, džiazo festivalyje “Jazzcolours”, pernai koncertavo Dainiaus Pulausko vadovaujamas kvintetas - Valerijus Ramoška, Rimantas Brazaitis, Linas Būda ir Leonidas Šinkarenka Suomių kultūros instituto salėje atliko originalias D.Pulausko kompozicijas.
Pasak Lietuvos ambasados Prancūzijoje kultūros atašė, festivalis “Jazzcolours” - tai Paryžiuje reziduojančių užsienio kultūros centrų ir institutų trejų metų bendradarbiavimo rezultatas. Šiame renginyje savo puikius, tačiau Paryžiuje mažiau žinomus džiazo muzikos kolektyvus siekia pristatyti ne tik Europos šalys, bet ir Kanada, Pietų Korėja, Japonija. “Paryžiečiai galėjo lyginti, bet lietuviai padarė gerą įspūdį, - sakė I.Kniurienė. - Iki šiol prisimenami renginiai, skirti M.K.Čiurlioniui. Lietuva pirmiausiai siejama su šiuo menininku”.
Stipriu tautiniu identitetu Europoje išsiskiriantys prancūzai nėra atviri naujovėms, todėl kultūros atašė bando ieškoti naujų kultūros pristatymo formų. Viena tokių - lietuvių kalbos populiarinimas. Prieš kurį laiką vykusioje mugėje su lietuvių kalba ir jos mokymosi galimybėmis supažindino spalvingi Lietuvos instituto parengti lankstinukai, pristatyti naujausi lietuvių kalbos žodynai, vadovėliai užsieniečiams, kompiuterinės mokymosi programos ir lituanistikos darbai.
Paryžiuje mugės metu taip pat rengti trumpi lietuvių kalbų kursai, kuriuose norintieji galės susipažinti su lietuvių kalba. “Kuo daugiau prancūzų mokės lietuviškai, tuo labiau jie šalyje skleis ir lietuvių kultūrą. Kitaip tariant, bus savotiški kultūros atašė”, - neabejoja atašė Prancūzijoje.
Garsina ir jaunieji lietuviai
Paradoksalu, tačiau kai kurie jauni menininkai iš Lietuvos užsienio šalyse žinomi geriau nei gimtinėje. Daugiausiai talentų iš Lietuvos studijuoja Londone, esą jie šalies spaudoje labiausiai atsveria dažnai pasirodančias negatyvias žinias apie čia gyvenančius kitus lietuvius. Prieš kelias savaites Londone pirmą kartą vienoje scenoje pasirodė devyni jauni lietuvių muzikai. Koncertas “Lietuviškas akcentas” vyko prestižinėje Londono Guildhall scenoje.
Londone šiuo metu studijuojantys jaunieji muzikai - dainininkai Liora Grodnikaitė, Jurgita Adamonytė, Kostas Smoriginas, Milda Smalakytė, pianistai Evelina Puzaitė, Martyna Jatkauskaitė, Gintaras Pamakštys, Indrė Petrauskaitė bei smuikininkė Diana Galvydytė - jau yra pasirodę ne vienoje garsioje Londono salėje, tačiau tąkart jie visi koncertavo drauge.
“Tokiuose renginiuose labiausiai atsiskleidžia Lietuvos kultūros potencialas. Nebelieka jokių abejonių, kad mūsų šalis turi ką parodyti. Todėl daug dirbame šioje srityje”, - sakė kultūros atašė Didžiojoje Britanijoje Indrė Daunytė. Londone aukščiausio lygio kviestinėmis žvaigždėmis pripažinti ir Violeta Urmana, ir Edgaras Montvidas.
Bendradarbiavimą su Vokietijoje gyvenančiais menininkais viena prioritetinių sričių laiko ir atašė Berlyne. “Jie žino vietinius poreikius, tam tikruose sluoksniuose yra daugiau ar mažiau garsūs.
Neseniai ir Ispanijoje gyvenantys lietuviai oficialiai paprašė į šią šalį pasiųsti kultūros atašė.
Nebesiejama su klumpėmis
Lietuvos menininkų pasirodymų Europos valstybėse spektras platus, tačiau ar nėra taip, kad Europa iki šiol negirdi vieningos žinios apie Lietuvos kultūrą?
“O ką net ir labiausiai išsilavinę lietuviai galėtų pasakyti apie šiuolaikinę Šveicarijos ar Portugalijos kultūrą? Ko gero, nedaug. Tuos pavydžius miniu neatsitiktinai. Jie rodo, kad mažos šalys net per dešimtmečius nesugeba įsitvirtinti greta didžiųjų. Stengiamės jas pasivyti ir aplenkti”, - ambicijų neslepia atašė Vokietijoje.
Diplomatė Švedijoje ragina dirbti ne tik valstybės tarnautojus, bet ir pačius menininkus, esą jų iniciatyvos taip pat labai svarbios. “Būtų sunku įvardyti vieną žinią apie mūsų šalies meną, tačiau akivaizdu, kad, pavyzdžiui, Švedijoje Lietuvos kultūra jau seniai nebesiejama su klumpėmis”, - sakė L.Ruokytė.
Ar galime laukti, kad kada nors, pavyzdžiui, prancūzai apie Lietuvos kultūrą žinios tiek, kiek lietuviai - apie Prancūzijos? I.Kniurienė sunkiai slepia šypseną: “Galime kelti didelius tikslus, bet turėtume realiai įvertinti savo galimybes”.
Neišnaudoti rezervai galbūt glūdi masinėje kultūroje. “Iš tiesų populiarus kinas, popgrupės greičiau skleidžia žinią apie šalį, bet ši rinka, ko gero, labiausiai perpildyta. Abejoju, ar šioje srityje reikėtų švaistyti energiją”, - mano R.Balčikonytė. Ji, kaip ir kiti kultūros atašė, neabejoja - kultūra, kaip ir atskirų tautų virtuvės, negali turėti tų pačių receptų.
