– V.V.L.: Yra du dalykai, lemiantys gerus, pozityvius pokyčius – tiesa ir valia. Ypač kai jie eina šalia kits kito, kartu. Tarkim, popiežius Jonas Paulius turėjo abi šias savybes – tiesos pojautį ir valią kovoti už tą tiesą. Kartu kovodamas prieš netiesą. Bet pasaulis keitėsi, keičiasi ir štai ima rodytis, kad tiesos samprata kinta. Tiesa mūsų dienomis jau nebe tai, kas bendra visiems, kas aukščiau virš asmeniškų ar pragmatiškų interesų, o tai, kas naudingiau kokiam susireikšminusiam veikėjui ar jo neva reikšmingai valstybei. Atrodo, vienokia buvo R. Reigano tiesa ir valia, ir visai kitokia yra dabartinės Amerikos tiesa ir valia. Regis, naujos Amerikos naujausia tiesa yra ta, kad „rusai gali atominiu ginklu mus bombarduoti, dėl to nereikia duoti Ukrainai ginklų“. Tad jų tiesa pragmatiška – būti atsargiems, o tokiu būdu galbūt išlikti ir nesunaikintiems.
– V.L.: Toks ir buvo Putino tikslas, kad tai taptų nauja Amerikos „tiesa“.
– V.V.L.: Koks Tau atrodo tiesos ir valios santykis naujajame mūsų pasaulyje?
– V.L.: Visų pirma, neaišku ar egzistuoja tiesos samprata kaip vertybė. Jei galima tiesos atsisakyti, kad kurį laiką būtum paliktas kvėpuoti, valgyti ir gadinti orą, tai... Tada gal tokia ir tebuvo tavo tiesa, gal tu jos tiesiog neturėjai. Su tokiu „tiesos nešėju“ mažai apie ką galima kalbėt. Apie kokią valią dar galima kalbėti, jei neturi tiesos. Nebent imituoti valią.
– V.V.L.: O gal didysis šio laiko paradoksas tai, kad valia vis labiau susijusi su netiesa. Tarkim, V. Putinas turi aiškią konkrečią valią savo fašistinei „tiesai“ pareikšti. Ir daro tai sistemingai, baisiai, ir niekas jam neužkerta kelio. Bent kol kas.
– V.L.: Pirmiausia, jis neturi tiesos, jo tiesa yra melaginga. Jo paties sugalvotas arba jo komandos sukonstruotas melas.
– V.V.L.: To ir klausiu – ar galima teigti, kad šiuolaikinės valios palydovas dažnai yra melas?
– V.L.: Šiuo atveju taip – valia ateina apsiginklavusi melu. Ir nori tapti visuotine valia. Ir įvesti visuotinio melo santvarką. Bet tai nėra būtinas ryšys. Deja, dažnokai galime konstatuoti, kad nūdienė tiesa stokoja valios.
– V.V.L.: Kodėl?
– V.L.: Tai priklauso nuo žmonių, kurie turėtų valios siekti tiesos.
– V.V.L.: Nematai tokių žmonių?
– V.L.: Mažoka. Bent jau nesigirdi jų. Bet kai kada tiems, kurie klampoja netiesoje, visgi šis tas blyksteli. Ir jie parodo kažką panašaus į valią. Ir tuo būdu suerzina kitą „padorią“ bendruomenę. Taip neseniai atsitiko vargšui Makronui.
– V.V.L. Kai jis ryžosi stoti tiesos pusėn – Tu apie tai? Apie NATO ar Prancūzijos karius, kurie gali būt siunčiami į Ukrainą?
– V.L.: Taip. Jis šį tą suprato. Tiesa, kad Rusija nori sunaikinti Europą, jam pasidarė aiški. Ir net su šiurpiom pasekmėm, tad Europa turi gintis. O Europa nenori gintis. Europa nori gintis ukrainų rankomis ir gyvybėmis. O Makronas pasakė kiek kitaip, jog gali tekti gintis ir mums. Ir kai kurie šmikiai labai susinervino – kodėl mums gintis? Geriau pasiduoti.
– V.V.L.: Manai, kad didžioji Europos valstybių ir jų vadovų dalis stokoja tiesos pojaučio?
– V.L.: Tiesos kaip vertybės sampratos. Nes rusofašizmas sako atvirai – „už rusų pasaulį verta ir kautis, ir žūti, ir žudyti“. Makronas nė iš tolo tiek nepasakė. Tik tiek, kad už nerusų pasaulį verta kautis.
– V.V.L.: Kita vertus, nieko naujo. Antro pasaulinio karo išvakarėse irgi didelio noro kautis už tiesą nebuvo. Tik dvi fašistinės valstybės turėjo valią nukariauti likusias, ir pabandė tai realizuoti. Vokietijai nepasisekė, bet štai Rusijos imperija – nors ir sumažėjusi – tebegyvuoja su didžiulėm pagrobtom teritorijom. Ir gviešiasi naujų.
– V.L.: Tos dvi valstybės ir tikrųjų buvo viena kompanija. Laikinai vaidinanti skirtingomis kaukėmis. Tai ta kompanija turėjo ir savo „tiesą“ ir blogąją valią. Įgyvendinti tiesą kabutėse.
– V.V.L.: O dabartinė Europa, neturėdama tvirtos valios, tvirtos karinės ideologijos, bando būti tiesos sekėja, bent žodžiais, pasipiktinimais, bet gal paprasčiausiai nebeturi kariško gynybinio mentaliteto.
– V.L. Pala pala, nereikia naudoti priešo žodyno. Apie kokią „karo ideologiją“ galim kalbėti?
– V.V.L.: Būt pasiruošus kariauti, t.y. gintis, jeigu puls.
– V.L.: Bet tai nėra karo ideologija. Tai yra valia gintis. Kai ji pavadinama „karo ideologija“, tada tas, kuris nori gintis, rusofašistų akyse tampa blogiečiu, kurį verta sunaikinti. Nes jis yra grėsmingas. Žodis „karas“ dabar jau irgi visiškai apmeluotas. Nuo pat pradžių, kai draudžiama karą vadinti karu, o stumiamos visokios nesąmonės apie akcijas ar operacijas specialiais tikslais – čia ir atsiranda didžioji skirtis tarp tikrovės ir žodyno. Melo žodynas nori suvalgyti tikrovę, siekia, kad tikrovė nebevartotų tiesos žodžių. Tik melo žodyną.
– V.V.L.: Vėl noriu grįžt prie popiežiaus Jono Pauliaus pavyzdžio, kuris buvo ryškus laikmečio lyderis. Ir pasisakė už tiesą. Dabartinį popiežių matom visiškai kitokį, ar jis pasenęs, nesusigaudo, ar įtakotas kokių nors Rusijai palankų ideologijų. Ar be Ukrainos vadovo Tu matai stiprių, krikščioniškos ar kitos žmoniškumo ideologijos žmonių, organizacijų, valstybių, nebijančių ruoštis gynybai. Tiesa, yra Suomija.
– V.L.: Taip, tie kurie tiesiogiai patyrė Rusijos okupaciją – jie kitokie. Suomiai tą patyrė. Jie ginsis, kausis už tiesą. O ar kiti kausis už tiesą – kaip aukštesnę vertybę, nelygintiną su nuostoliais – nežinau. Manau, kad visi kiti (beveik) yra taip pragmatiškai išauklėti, kad tiesą tuoj lygins su nuostoliais. Keldami klausimą – ar verta ginti tiesą. O kodėl nepasidavus?
– V.V.L. Prisimenant istoriją, išties esama pavyzdžių bylojančių, jog kartais toks pragmatizmas „pasiduoti“ būdavo ir vaisingas, nes tokiu būdu buvo išsaugoti miestai, architektūros, kultūros. Kopenhaga iki šiol išgyvena gėdos jausmą, kad išsaugojo gražią architektūrą, nesusprogdintą nacių. Bet išsaugojo ją kolaboravimo būdu.
– V.L.: Ne tik Kopenhaga. Yra labai įspūdingas A. Sokurovo filmas „Frankofonija“ – kaip buvo išgelbėtas Paryžius ir visi jo meno turtai. Kapituliacijos būdu. Pasitelkus tam tikro pobūdžio kolaboraciją. Net iš abiejų pusių – net ir iš okupanto pusės buvo tokie „geresni“ okupantai, kurie sutiko palikti Prancūzijai Paryžių ir nesugriauti jo kultūros.
Nors tikriausiai pačių didžiųjų okupantų galvose tokie idealai nešvysčiojo. Tačiau pasirodo, kad atsiranda žmonių net ir žmogėdrų tarpe. Tad galima apie tai galvoti, tačiau negalima vien tuo pasikliauti. Gali jų ir neatsirasti, jie gali būti išnaikinti arba ideologiškai išnuodyti. Ir tiesiog užleisti vietą vieningam fašizmui. Putinizmui.
– V.V.L.: Svarstome gana keblų klausimą – kultūros gelbėjimą karo atveju. O kaip Lietuva, jei tarkim, ją užpultų putinistų valstybė? Tarkim, jei Rusija užpuola Lietuvą ir subombarduoja Kauno HES, tai galimai nebelieka Čiurlionio paveikslų. Juos pasiglemžia potvynio banga.
– V.L.: Tikriausiai nebelieka. Aš šią problemą iškėliau pirmame Čiurlionio 150-ies metų minėjimo komisijos posėdyje, ir nurodžiau, kad tai gali būt realu, jei ateis fašistinė jėga, kuri naikina viską, kas jai svetima ir nekenčiama. Tada ir Lietuva, ir tas jos Čiurlionis ir Čiurlionio menas bus nekenčiami ir naikintini dalykai. Kita vertus, tyčia jų galima ir nenaikint, bet tarsi netyčia, susprogdinus užtvanką.
– V.V.L.: Bet galima ir pagrobti? Ir nusivežti į Ermitažą ar Tretjakovo galeriją?
– V.L.: Taip. Jei atsirastų suprantančių, kad galima visa tai pasiimti sau, o paskui paaiškinti publikai, kad Čiurlionis tai ir buvo rusų menas. Tad ir taip gali būt, bet kažin ar bus smulkinamasi. Tiesiog dės su bomba, o paskui žiūrės, koks rezultatas. Kaip su Kachovka – argi ten skaičiavo, koks bus rezultatas. Trenkiam ir pažiūrėsim.
– V.V.L.: Gerai, o koks Tavo siūlymas tada? Kelt ant kalno Čiurlionio muziejų?
– V.L.: Siūlymas pripažinti problemą, kad puolamojo karo atveju gali rastis ši problema. Kadangi man tai pakankamai aišku, aš tą klausimą ir iškėliau. Ir pasiūliau labai rimtai svarstyti, kam pavesti pasirūpinimą ir išankstinę programą – kaip ir kur vežti ir slėpti ir gelbėti. Dar nelaukiant smūgio į hidroelektrinę. Kai prasidės karas pasienio zonoje, sakykim. Be iliuzijų, kad Putiną galima sustabdyti ar susitarti, nekapituliuojant kapitaliai. Jeigu bus mūsų europinis susitarimas nekapituliuoti kapitaliai, už tai ateis ir kerštas, ir tada labai lengvas dalykas būtų išsprogdinti tą (net ne lietuvių statytą) elektrinę. Jie galės sakyt – „mes pastatėm, ir mes išsprogdinom“. O jei ten lietuviai pakišo po elektrine savo Čiurlionį, tai jų reikalas.
– V.V.L.: Vakar pasakei skaudžią mintį, kad Lietuva galbūt neverta Čiurlionio.
– V.L.: Tą žodį „galbūt“ palikim kol kas skliausteliuose.
– V.V.L.: Kodėl manai, kad Lietuva neverta Čiurlionio?
– V.L.: Kadangi nesupranta, ką turi. Girdėjau vieno aukščiausio pasaulinio eksperto persakytus žodžius apie Čiurlionį – „Jūs patys nesuprantat, ką turit“. Man atrodo, kad tai teisingai pasakyta ir aktualu iki šiol.
– V.V.L.: Ir A. Andrijauskas sako panašiai, kad Čiurlionis vienintelis pasaulinis genijus iš Lietuvos, ir Lietuva ne itin supranta jo mastą.
– V.L.: Metų metais buvo galvojama kaip gelbėti Čiurlionio paveikslus – juos reikia restauruoti, saugoti, kad jie išliktų, neišbluktų. Buvo skaičiavimų, kiek tai kainuotų. Iki šiol pamenu japonų ekspertų komentarą – „keli paveikslai, kuriuos jūs padovanotumėt arba parduotumėt, padengtų viską. Visą kitą Čiurlionio išsaugojimą.“
– V.V.L.: Bet yra ir gerų žinių. Į Čiurlionio jubiliejinę programą įtrauktas punktas – pavadinti Vilniaus aerouostą Čiurlionio vardu. Kaip Tau ši idėja? Teko girdėti, kad kai kurie ministerijų darbuotojai priešinasi, argumentuodami, kad tai sunkiau užsieniečiui ištariamas vardas.
– V.L.: Gaila, bet turim tų darbuotojų ir verbuotojų, kuriems svarbiausia nieko nedaryti, o pateikti paaiškinimų, kodėl geriau nieko nedaryti. Aišku, kad aš už Čiurlionio vardo suteikimą Vilniaus aerouostui, kad bent kas liktų, kaip atsiminimas, kad buvo tokia sukaktis. Ta proga mes padarėme žingsnį.
Štai kalba Saulius Valius: skrisdamas per Italiją nutūpi Italijoje reikiamame mieste ir pamatai didžiulį užrašą – aerouosto pavadinimą „Caravaggio“. Ir tu jau žinai, kad atvykai į Caravaggio miestą. Tai jeigu kiekvienas, atvykstantis į Vilnių žinotų, kad jis atvyko į Čiurlionio šalį – tai nėra sunku padaryti. Kodėl ne? Bet kam tas vargas... Nebus Čiurlionio – nebus problemos. Lietuvos nebus – irgi nebus problemos.
– V.V.L.: Bet ir pasaulio gali nebebūt.
– V.L. Gali nebebūt. Arba bus likę tokie du neaiškūs pasauliai, kurie galvos, kaip čia jiems dar trumpam išlikti. „Kaip mes pasidalinam griuvėsius – jūs imat šią dalį su griuvėsiais, mes šitą, gal kažkiek laiko dar prastumsim. Kol persiginkluosim ir pulsim vienas kitam į gerkles.“ Paskutiniam susirėmimui.
Deja, bet nūdienos pasaulyje matomas pomėgis įklimpti antraeiliuose dalykuose. Jeigu pirmaeilis dalykas nėra išgyvenimas šioje planetoje. O išgyvenimas – jis visoks, kultūrinis taip pat. Bet kas yra kultūra? Tai santykis, kaip žmogus žiūri į žmogų. Yra juk pasakyta labai seniai, ir labai gražiai – „Jis yra tavo brolis“. Visiškai nefunkcionuoja ši aksioma. „Jis yra tavo priešas“ – vis labiau įsigali žmonių protuose. „Atviras arba galimas rytdienos priešas, todėl jį sunaikinti geriau jau šiandien.“ Čia yra vyraujantis klaidingo mąstymo kompleksas. Ir nežinau, ar beturime valios šią klaidą pakeisti. Grįžti prie brolystės idėjos.