Verstinės poezijos rinktinės pasirodymas „XX a. Vakarų poetai“ anuomet buvo laikomas dideliu įvykiu. Literatūros tyrinėtojas, Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos skyriaus vadovas Dainius Vaitiekūnas pašnekovus provokavo diskusijai, klausdamas: kokia knygos reikšmė buvo tuo metu, kai ji pasirodė, šiek tiek vėliau ir dabar?

Poetinė žvalgyba po nežinomus kontinentus

Literatai tarsi pabandė nupūsti dulkes nuo knygos puslapių. Minėtoje rinktinėje – apie 60 poetų kūryba, iš kurių tik nedaugelio eilės buvo pasirodę to meto Lietuvos periodikoje. „Daugelis Vakarų šalių autorių tarsi debiutavo. Tai buvo gražūs balsai prasiveržę iš to laiko geležinės uždangos. Tie balsai skelbė laisvę poetams, galbūt ne vienas tą kvietimą išgirdo. Prie tos knygos prisidėjo nemažas būrys vertėjų. Eduardas Astramskas, Vytautas Bložė, Viktorija Daujotytė, Jonas Juškaitis, Marcelijus Martinaitis, Eugenijus Matuzevičius, T. Venclova, Albinas Žukauskas... Įspūdingas projektas, šių dienų žargonu kalbant”, – sakė D. Vaitiekūnas.

Rinktinėje aprėpta daug užsienio autorių: prancūzų, amerikiečių, ispanų, po vieną švedų, graikų atstovą.

Antanas A. Jonynas ir Dainius Vaitiekūnas (nuotr. dešinėje)
Foto: Screenshot


D. Vaitiekūnas prieš kalbindamas daug sudėtingų eilėraščių išvertusį profesorių T. Venclovą, pirmiausia pacitavo Antaną Masionį, recenzavusį šią knygą 1970-aisiais. Jis anuomet yra pažymėjęs, kad rinkinį „XX a. Vakarų poetai“ galima pavadinti įdomia poetine žvalgyba po nežinomus kontinentus.

„Iš tokio vertinimo galima numanyti, kiek menkai to meto lietuvių skaitytojams galėjo būti žinomi knygoje pateikti verstiniai tekstai ir jų autoriai. Leidinyje nurodyta, kad jo sudarytojai – Vilniaus universiteto (VU) užsienio literatūros katedros dėstytojai“, – apie leidinį pasakojo D. Vaitiekūnas.

Paklaustas, kokie sunkumai tuo metu iškilo ir ar teko ginti knygą nuo sovietų režimo tarnų, T. Venclova sakė, kad nors ir buvo bijomasi to, tačiau leidinys visgi išėjo.

„Reikia turėti omenyje kad 1968-aisiais įvyko invazija į Čekoslovakiją. Buvo sunaikintas vadinamasis Prahos pavasaris – padėtis kultūroje ir politikoje gerokai pablogėjo. Tačiau yra tam tikra valdžios ir visuomenės inercija ir ji dar tebetruko. Prieš invaziją į Čekoslovakiją reikalai gerėjo: kultūra po truputį liberalėjo, atsivėrė pasauliui, tai truko ir praėjus bent keliems metams po Prahos pavasario sunaikinimo. Na, knyga toji išėjo, pasirodė maždaug tokia, kokia ir buvo numatyta“, – prisiminė istorinio laikmečio įvykius vertėjas ir literatūros tyrinėtojas.

Čia esama liūtų!

T. Venclova pradėjo versti vakarų poeziją ir spausdinti ją kiek anksčiau, nei pasirodė rinktinė – dar 1966-aisiais. Pradėjo nuo Thomo Stearns Elioto poezijos rinktinių „Prufrokas ir kiti pastebėjimai“ (1917), „Tuščiaviduriai žmonės“ (1925). Vertė poetų Edwardo Estlino Cummings'o, Dylano Thomo, Boriso Pasternako, Anos Achmatovos kūrybą – daugiausia savo paties iniciatyva.

„ Ne kas kitas, kaip čia paminėtasis A. Masionis anuomet nepraleido mano straipsnio, rašiau į „Literatūrą ir meną“, jei neklystu. Straipsnis vadinosi: „Hic sunt leones“ (lotynų k. „Čia esama liūtų“). Kalbėjau apie senovinius Afrikos žemėlapius, kur pakrantė buvo gan tiksliai nurodyta, o Afrikos vidus – visiškai ne. Parašiau, kad yra tokių liūtų, kaip T. S. Eliotas, Robertas Frostas, galų gale, prozininkai, netgi tokie kaip Thomas Mannas – tais laikais visiškai nežinomi. Laikas jau skverbtis į tą žemyno gilumą, kur tie tikrieji liūtai, tikrasis literatūros lobis. To straipsnio nepraleido, jis ir neišliko“, – apgailestavo profesorius.

Tačiau antologiją buvo nutarta leisti. „Nežinau, kieno tai buvo iniciatyva. Prisidėjo ir leidykla, ir VU, tuometinis Pedagoginis institutas. Daugiausia – užsienio literatūros katedros darbuotojai: Elena Kuosaitė, Galina Baužytė-Čepinskienė, neseniai miręs Dovydas Judelevičius. Pakvietė dalyvauti ir mane – jau egzistavo išspausdinti mano vertimai. Kai kurie (ne visi), buvo paimti į tą knygą. Knyga vis dėlto pasirodė. Tai buvo tikras įvykis to meto lietuvių kultūroje“, – pažymėjo T. Venclova.

Verstinės poezijos rinktinė „XX a. Vakarų poetai“
Foto: Screenshot


Knyga, nulėmusi likimą

Poetas ir vertėjas A. A. Jonynas sakėsi esąs per jaunas, kad atsimintų šios knygos genezę. „Kai knyga išėjo, dar mokiausi paskutinėse mokyklos klasėse. Bet, išėjusi knyga jau tada paliko didelį įspūdį. Iš tikrųjų, tai vienas svarbesnių leidinių, pakreipusių mano likimą“, – kalbėjo jis.

Tad šiandien nusprendė pasidomėti, kaip ir kokiomis aplinkybėmis atsirado šis leidinys: „Dabar jau nebėra tų žmonių, kurie prisidėjo prie šios knygos. Daugumos sudarytojų ir vertėjų... Dingtelėjo mintis, kad galima kreiptis į knygos redaktorę Ireną Balčiūnienę – tuo metu buvo jauna, tik pradėjusi dirbti redaktorė. Pasiteiravau jos, apie šios knygos genezę, bet ir ji nedaug ką galėjo apie sudarytojus pasakyti – leidykloje gavo jau sudarytą rankraštį.“

A. A. Jonyno įsitikinimu, tai buvo drąsi tam laikui knyga – daugelis autorių, kurie pateko į šią knygą buvo vakarietiški, modernūs. Jis pritarė T. Venclovai, kad skelbiant Vakarų autorių kūrybą idėjinių priekabių išvengta iš kultūrinės inercijos.

„To laiko lietuvių poezija taip pat buvo nauja ir moderni – T. Venclova parašė savo pirmąją knygą, savo kūryba dalijosi Sigitas Geda, Jonas Juškaitis, Vytautas Bložė, Marcelijus Martinaitis – didelis poezijos pakilimas. Ta banga man siejasi su šita knyga“, – samprotavo A. A. Jonynas.

Poetas, vertėjas Henrikas Bakanas yra pasakojęs, kad praėjus keliems metams nuo rinktinės pasirodymo buvo kilusi mintis pratęsti šį darbą, išleisti antrą tomą. „Tačiau idėja buvo stumdoma. To nepavyko padaryti, labai gaila. T. Venclovos minėta inercija jau buvo sustojusi. Brežnevinė stagnacija sustiprėjusi – intereso tęsti darbą neliko“, – pastebėjo A. A. Jonynas.

Į rinktinę teko pridurstyti perkūnsargių

Atsakydamas į klausimą, kodėl vienas ar kitas poetas liko neįtrauktas į rinktinę, T. Venclova pastebėjo, kad šie sprendimai padiktuoti laikmečio.

„Buvo daugybė vertingų autorių, kuriuos vertėjo įtraukti. Na, bet žinoma, įtraukta daug komunistinių, tarp jų ir gerų – Bertoltas Brechtas, Polis Eliuaras, bet neišvengta menkokų, tokių kaip Johannesas Robertas Becheris. Be kai kurių poetų knyga būtų galėjus apsieiti, ir tai būti tik ją pagerinę. Ką darysi, teko atsižvelgti į to laiko sąlygas. Teko pridurstyti į ją tokių perkūnsargių, kad nebūtų užsipulta“, – aiškino literatas ir pridūrė, kad knyga nebuvo užsipulta, likviduota ar sumenkinta.

T. Venclova atsiminė vėliau išrinkęs ir paredagavęs savo vertimus iš tos knygos, pridėjęs naujų poetų ir pasiūlęs leidyklai išleisti, kaip savo asmeninę vertimų knygą. „Bet ten nebuvo komunistų, Aragono Eliuaro, B. Brechto. Prieš B. Brechtą nieko neturiu – geras poetas, tačiau tuo metu nelabai verčiau iš vokiečių kalbos“, – vieną priežasčių paaiškino jis.

Wystanas Hughas Audenas Josifui Brodskiui yra pasakęs: aš pažinojau tris genialius poetus ir visi trys buvo šunsnukiai.

„Paklausiau Brodskio, kas gi tie trys poetai? Ezra Paundas (tas buvo fašistas) komunistas B. Brechtas ir Robertas Frostas. Kodėl Frostas? Tai mane labai nustebino. Atrodo, buvo blogas žmogus asmeniniame gyvenime. W. H. Audenas negalėjo jam to atleisti. B. Brechtas, nors ir šunsnukis, genialus poetas. Bet į savo pasiūlytą leidyklai knygą jo neįtraukiau. Man tada buvo grąžinta su tokia pastaba: poetų parinkimas yra vienpusiškas, todėl knyga negali būti išleista. Paskutinis lašas, ryžtantis emigruoti. Supratau, kad šitoje šalyje negalėsiu gyventi ir dirbti taip, kaip noriu, nusprendžiau išvykti į Vakarus. Ir ką gi, savo emigraciniu laikotarpiu esu daugmaž patenkintas“, – tikino T. Venclova.

A. A. Jonynas, vertindamas knygą iš šių dienų pozicijos sakė, kad galima būtų ilgokai svarstyti ir dėlioti, ką dar būtų buvę galima įtraukti, o ko – išvis nereikėjo.

„Iš tikrųjų, dabarties akimis žiūrint, ganėtinai nevienodas tas sudarymas yra. Anglakalbė poezija – beveik visi poetai yra ir šiandien skamba puikiausiai, yra priimtini. Sakyčiau, atspindi ir anglų, ir amerikiečių poeziją. Yra įdomios prancūzų poezijos. Galbūt silpniausias vokiečių poezijos sluoksnis, atstovaujantis Rytų Vokietiją. O Vakarų Vokietijos, prieškario poetų, kurie itin svarbūs, tokie kaip Georgas Traklis, Francas Verfelis, Gottfriedas Bennas, Erichas Kästneris – nėra, – analizavo jis. – Vienas geresnių pasirinkimų – poetas Hansas Magnus Enzensbergeris. Tuo metu gan jaunas poetas, apie 40 metų, bet jau itin ryški žvaigždė – vienintelis tebegyvas poetas, kurio kūrybos yra šioje knygoje.“

Vakarinis sustojimas miške sningant

Poezijos rinkinyje yra virš trisdešimt T. Venclovos verstų eilėraščių. Literatas pasakojo, kad kai kuriuos vertimus perspaudino gerokai pataisęs. R. Frosto eilėraštis „Vakarinis sustojimas miške sningant“ taip pat buvo perdirbtas.

„Tai vienas vertimų, kuris faktiškai man nepavyko. Aš daug kartų taisiau, iki šiol nesu juo patenkintas. Emigracijoje perspausdinau, tada man parašė laišką velionis Kazys Bradūnas, kuris nurodė vertimo netikslumus ir klaidas. Pagal jo nurodymus daug ką pataisiau. Ir vėliau taisiau, bet nesu tikras dėl jo iki šiol“, – atviravo vertėjas.

Eilėraštį sudaro šešiolika eilučių, iš jų – pabaigoje dvi atsikartojančios. „And miles to go before I sleep / And miles to go before I sleep“

Novelistas, vertėjas Vladimiras Nabokovas, T. Venclovos pastebėjimu, šį eilėraštį išanalizavo teisingai. „Viena eilutė keičia savo prasmę: Pirmoji – dar ilgai važiuosiu, kol privažiuosiu namus ir ten galėsiu užmigti, o antroji – aš dar ilgai gyvensiu, kol ateis mirtis, kol užmigsiu – dar daug ką turiu atlikti per tą laiką. Žodžiu, pasaulinėje poezijoje perteikti dvylipumą labai sunku“, – atkreipė dėmesį T. Venclova.