Bylos duomenimis, 2017 m. pabaigoje N. G. su vienu banku sudarė lizingo sutartį, pagal kurią bankas įsipareigojo suteikti kreditą N. G. išsirinkto automobilio pirkimui. Vadovaujantis šia sutartimi, bankas iš vienos naudotais automobiliais prekiaujančios kompanijos nupirko 14 900 eurų vertės automobilį BMW, kurį valdyti ir naudoti perdavė N. G. Sumokėjęs tik 1300 eurų pradinę įmoką, be kurios automobilis nebūtų buvęs perduotas jo žinion, nuteistasis daugiau jokių įmokų bankui neatliko, o į banko raginimus sumokėti susidariusią skolą bei įspėjimus nereagavo. 2018 m. bankui nutraukus lizingo sutartį ir pareikalavus grąžinti automobilį paaiškėjo, kad automobilis be raštiško banko sutikimo ar kito teisėto pagrindo buvo parduotas užsienio piliečiui ir išgabentas iš Lietuvos.
Siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, N. G. suklastojo banko sąskaitos išrašą, jame nurodydamas įmokas bankui. Šį klastotą dokumentą jis pateikė policijos tyrėjai kaip savo apklausoje duotų parodymų ir įmokų bankui patvirtinimą.
Ikiteisminį tyrimą šioje byloje atliko Vilniaus AVPK policijos pareigūnai, jam vadovavo ir valstybinį kaltinimą byloje palaikė Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras.
Nors N. G. savo kaltės nepripažino, teismas konstatavo, kad tyrimo metu buvo surinkta pakankamai neginčijamų duomenų, pagrindžiančių nuteistojo kaltę.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atmesdama N. G. skundą, nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai N. G. pripažino kaltu dėl didelės vertės svetimo turto iššvaistymo bei dokumentų suklastojimo bei klastoto dokumento panaudojimo.
Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir banko patirtą daugiau kaip 16 tūkst. eurų turtinę žalą, kurią sudarė neišpirkto automobilio „BMW“ vertė, pagal lizingo sutartį negautos palūkanos, nesumokėti delspinigiai bei turto paieškos išlaidos.
