I. Montvidas gimė ir gyveno kaime. Vedė, įsikūrė Pasvalio r. Vildūnų kaime, augino keturis vaikus. Vyras sunkiai dirbo kolūkyje, o žmona labai smarkiai gėrė. Moteris iš vyro vogdavo pinigus, tempė iš namų daiktus ir juos pragerdavo. Sykį televizorių išmainė į pigaus vyno, vadinamojo „rašalo“ butelį. O kai sutuoktinis užklupo ją vagiančią malkas ir neleido jų parduoti, ji vis tiek prisigėrė – pavogė jo kostiumą. Žmona paromis negrįždavo namo, pamiršusi, kad namuose laukia alkani vaikai. Jis jai buvo peiliu perdūręs ranką, krūtinę. Galų gale vyrui visiškai trūko kantrybė.

Pirmą kartą kraupios kulinarijos I. Montvidas ėmėsi 1982 m. gegužės 21-osios rytą.

Tą rytą jis nuėjo pas kaimynę, su kuria žmona nuolat girtaudavo. Rado žmoną nuogą gulinčią lovoje. Namo eiti ji nesutiko, ėmė sutuoktinį plūsti. O I. Montvidas tada pargriovė ją, keliais primynė krūtinę ir kišeniniu peiliuku perpjovė gerklę. Po to, atsisakęs namo šeimininkės pasiūlyto alaus, pasakė, kad eina skambinti į miliciją. Išėjęs sutiko kolūkio mechanizatoriu ir paprašė jo paskambinti į miliciją, pranešti, kad žmona nusižudė.

O po pusvalandžio grįžo pas kaimynę, kur tebegulėjo žmonos lavonas. I. Montvidas palaikus išniekino: perpjovė pilvą, nupjovė krūtis, suvyniojo jas į popierių ir parsinešė namo. Spenelius nupjovė ir sušėrė šuniui, bet šis apsivėmė. O krūtis I. Montvidas sudėjo į didelį puodą ir virė. Bet išvirti nespėjo – atvažiavo pareigūnai sutrukdė žmogėdrai papusryčiauti. Vėliau I. Montvidas, tardytojui sakė: „Ar būčiau jas valgęs, nežinau“.

Žudikas sakė mylėjęs žmoną, bet „atleiskit, ji jau buvo tikra k...va, taip jai“.

I. Montvidui buvo atlikta psichiatrinė ekspertizė. Byloje yra ekspertų išvada: „Asmenybė primityvi, interesų ratas siauras... Diagnozė: įgimta silpnaprotystė, lengvas debilumo laipsnis... Pakaltinamas“.

Už šią žmogžudystę I. Montvidui buvo skirta 11 metų nelaisvės, bet 1990 m. buvo paskelbta amnestija ir jis buvo paleistas anksčiau laiko. Į Pasvalio r. nebegrįžo, su dviem jaunesniais sūnumis apsigyveno gretimame Pakruojo rajone, įsikūrė kaimo daugiabutyje, priklausančiame Kauksnųjų kolūkiui. Ramiai gyveno kiek daugiau, nei metus.

Iš kaimynės liko tik stuburas ir galva

1991 m. rugpjūčio 31-osios vakarą I. Montvidas buvo pas tame pačiame daugiabutyje gyvenančią kaimynę. Abu gėrė naminę degtinę.

Begerdamas I. Montvidas pasigedo portsigaro, kuriame buvo pinigų. Jis įtarė sugėrovę, bet ji tvirtino išvis nemačiusi to portsigaro. Netrukus vyras išėjo atsinešti alaus, nes naminė degtinė jam buvo per stipri.

O grįžęs, kaip jis pats teigė tardymo metu, pamatė, kad kaimynė iki pusės nusirengusi: „Aš tave vis tiek sugundysiu“. Bet nesugundė, nes Ignacui, kaip jis pats sakė, su moterimis jau nelabai sekėsi. Netrukus šeimininkė užmigo prie stalo. O I. Montvidas, suėmęs už plaukų, pakėlė jos galvą ir lenktiniu peiliu perpjovė gerklę. Lavonas nukrito ant grindų.

Tardymo metu žudikas detaliai papasakojo, kaip mėsinėjo moterį. Pradėjo nuo kojų – nupjaustė blauzdas, šlaunis. Paskui nupjovė rankas ir t.t. Iš moters liko tik stuburas ir galva. Vieną šlaunikaulį išmetė į šiukšlyną.

Baigęs nuplovė peilį ir mėsą nunešė į daugiabučio palėpę, kur sudėjo į didelį dubenį ir katilą. Mėsą kaip reikiant pasūdė. Tiesa, pritrūko druskos.

Kitą dieną pas nužudytą kaimynę atvažiavo dukra. Ji net neiškart suprato, kad ant grindų guli išmėsinėta motina. Suprato, kai pamatė nupjautas plaštakas.

Atvažiavus pareigūnams, I. Montvidas ramiausiai sėdėjo kieme ant suolo ir gurkšnojo alų. Jį atpažino vyr. prokuroras S. Biektis, prieš dešimtmetį dirbęs Pasvalio prokuratūroje ir puikiai prisiminantis, kaip virė žmonos krūtis.

Ignacas Montvidas
Foto: DELFI

Ir šįkart I. Montvidas jautė ypatingą potraukį krūtims. Jas jis nusinešė į fermą, kur dirbo. Bet ten pareigūnai rado tik vieną. Kilo įtarimų, kad žmogėdra vieną krūtį spėjo suvalgyti, bet tvirtino, kad ją pametė pakeliui į fermą.

Teigė, kad nesiruošė gimtadienio vaišėms

Praėjus maždaug mėnesiui po suėmimo, Pakruojo policijos pareigūnai leido I. Montvidui susitikti su žurnalistais. Jis sakė tikintis Dievą, nieko nesapnuojantis, nes nesimiega.

Paklaustas ar kaimynė jam patiko kaip moteris, atsakė: „Nelabai. Kad ji visiems nelabai. Visiems kaimynams“.

– Gyventi norisi, nebaisu mirti?

– Gyventi dar būtų gerai. Ko gi, juk tik penkiasdešimt antri eina.

– Kam mėsą reikėjo sūdyti?

– Taigi va... Kad pats nežinau, ką ten dariau. Buvau kaip apkvaitęs. Va, taip.

– Ar norėtumėte, kad jūsų vaikai pakliūtų į tokias rankas kaip jūsų?

– Oi, ne. Taip – ne. Savo vaikams to nelinkiu.

– Nespėjot paragauti mėsos?

– Ne. To ne. Tiesą sakau, kad ne. To jau ne.

– Tądien buvo jūsų sūnaus gimtadienis. Gal ruošėte vaišes?

– Ne. Tokių dalykų jau ne.

Ignacas Montvidas

Žiaurumą paveldėjo iš tėvo – stribo?

Teisme prokuroras reikalavo mirties bausmės. Advokatė teigė, kad jos ginamasis dar gali pasitaisyti ir siūlė jam skirti 15 metų laisvės atėmimo.

Teisme I. Montvydas savo parodymų nepakeitė, išskyrus vieną dalyką. Klausiamas, ar būtų valgęs tą mėsą, atsakydavo „gal“. O teisme jau sakė, kad valgęs nebūtų, kaimynę nužudė ir išmėsinėjo tam, kad ji ir aname pasaulyje nevogtų (jis kaltino ją portsigaro vagyste). Ir šiaip jau, pasak I. Montvido, kai jis ją pjovė jai neskaudėjo, nes miegojo.

Aukščiausiasis Teismas I. Montvidui skyrė įkalinimą iki gyvos galvos. Nuteistasis rašysiantis malonės prašymą ir tikėjosi dar pagyventi laisvėje.

Pakruojyje tuo metu buvo kalbama, kad žiaurumą I. Montvydas paveldėjo iš savo tėvo – stribo. Pats I. Montvidas tėvą bandė ginti: „Po karo tėtušis dirbo slaptojoje milicijoje, šautuvą namie laikė, žmonių į Sibirą netrėmė, jų nešaudė ir apskritai nesikišo, kur nereikia“.

Po nuosprendžio paskelbimo I. Montvidas iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus buvo pervežtas į Lukiškių kalėjimą. Šiauliuose jį kasdien mušdavo kameros kaimynas čigonas, o Lukiškėse žmogėdra sakė pasijutęs kaip namuose, net svorio priaugo. Kalėjime I. Montvydas turėjo tik vieną kameros kaimyną, kuris pats jo prisibijojo.

Per grotuotas kameros duris kalbantis su I. Montvidu, kaimynas (baltarusis, Druskininkuose plaktuku užmušęs du žmones ir nekalbantis lietuviškai), pagaliau supratęs, kad čia žurnalistas (gal pamatė rankoje laikomą diktofoną), šoko nuo gulto rusiškai šaukdamas: „Mane su žmogėdra uždarė! Aš miegoti negaliu!“. Pasirodo, jis dėl tokios kaimynystės skundus rašė net tuometiniam Rusijos prezidentui Borisui Jelcinui.

Tuo metu, kai lankiausi pas I. Montvydą Lukiškėse, jis skaitė V. Bykovo knygą „Vilkų gauja“ apie raudonuosius partizanus.

I. Montvydas nuo skrandžio vėžio mirė Laisvės atėmimo vietų ligoninėje Vilniuje 2001 m. balandžio 12 d. Pasak kalėjimo medikų, prieš mirtį jis sakė, kad turi paskutinį norą – „pasivažinėti traktoriuku“.