Byloje nustatyta, kad M. J. buvusios sutuoktinės buto svetainėje ir vonios kambaryje po svarstyklėmis paslėpė vaizdo ir garso fiksavimo įrenginius, kuriais neteisėtai slapta klausėsi, fiksavo ir rinko informaciją apie savo buvusią sutuoktinę. Be to, jis į moters nešiojamą kompiuterį įdiegė šnipinėjimo programą.
Vyras kaltės nepripažino ir teigė, kad norėdamas apsisaugoti nuo sutuoktinės melo, susidorojimo, laikė vaizdo stebėjimo kameras. Kadangi be jokios priežasties daug kartų buvo kviesti policijos pareigūnai, norėdamas turėti įrodymus, jis, įsigijo vaizdo stebėjimo kameras, kurios filmuoja slaptai.
Teismas, išanalizavęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad M. J. kaltas iš dalies. Nors vyras teigė nerinkęs informacijos apie buvusią sutuoktinę, teismas pažymėjo, kad asmens privataus gyvenimo apsaugos nuo kito privataus asmens kišimosi apimtis priklauso nuo šių asmenų tarpusavio santykių pobūdžio, kuris lemia privatumo ribas vienas kito atžvilgiu. M. J. rinkdamas informaciją apie buvusios sutuoktinės judėjimą, išvaizdą, asmenų, su kuriais ji bendrauja ratą, pažeidė jos teisę į privatų gyvenimą.
Moteris teigė, kad buvęs sutuoktinis sekimo įrenginius paslėpė ir jos rankinėje bei automobilyje, tačiau nukentėjusiosios ir kaltinamojo parodymai teismo posėdžių metu buvo akivaizdžiai prieštaringi, vieni – vyrą kaltinantys, kiti – teisinantys. Esant prieštaravimams šioje situacijoje, teismas pažymėjo, kad pagal vieną iš nekaltumo prezumpcijos postulatų, visos abejonės, kurių jokiais būdais pašalinti neįmanoma, turi būti vertintinos kaltinamojo naudai. Taigi teismas padarė išvadą, kad išnaudojus visas įrodinėjimo priemones bei galimybes nebuvo surinkta neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių nusikalstamų veikų padarymą, todėl vyras dėl šių kaltinimų buvo išteisintinas.
Dėl kitų minėtų nusikalstamų veikų teismas vyrą pripažino kaltu ir subendrinęs bausmes skyrė 6 500 eurų dydžio baudą.