Nerišli kalba, padriki sakiniai, neaiškiai ištarti vietovių pavadinimai – tokia Bendrojo pagalbos centro operatorių, priimančių skubios pagalbos skambučius, kasdienybė. „Kiekviena nelaimė žmogui kelia didelį stresą ir išgąstį. Iš tiesų nelengva būna suprasti, ką sako mikčiojantys žmonės. Tokiu atveju mūsų pareigūnai neretai paprašo, kad į klausimus žmogus atsakytų trumpai – taip arba ne,“ - sako Bendrojo pagalbos centro Vilniaus skyriaus viršininkė Jelena Montvilienė. Pasak jos, kartais šalia sunkiai gebančio kalbėti, būna ir aiškiai kalbantis žmogus. Kad nebūtų gaištamas laikas, tokiais atvejais jis ir turėtų teikti būtiną informaciją.

Jelena Montvilienė
Foto: VPGT

„Operatoriams tenka bendrauti su įvairiais žmonėmis. Būta atvejo, kai operatorė pamanė, kad kalba tarsi su robotu. Netgi atrodė, kad kažkas bando šmaikštauti, gal net naudodamas balsą keičiančią programėlę. Paaiškėjo, kad pagalbos reikėjo žmogui, turinčiam balso protezą, - pasakoja J. Montvilienė.

Nėra lengva susikalbėti ir su mažais vaikais, kalbančiais sava kalba, neištariančiais kai kurių raidžių. Pasak pareigūnės, galima tik padėkoti tėvams, kurie pasirūpina, kad vaikas žinotų ne tik savo vardą ir pavardę, bet ir gebėtų pasakyti tikslų gyvenamosios vietos adresą. Štai neseniai paskambinusio penkiamečio berniuko dėka, medikai suteikė jo mamai būtiną pagalbą. Tai padaryti pavyko, nes vaikas pasakė tikslų adresą – kaimo pavadinimą. Beje, pagalbos telefonu jis skambino jau ne pirmą kartą, praneša Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas.

Kaip teigia pareigūnė, gyventojai neretai įsivaizduoja, kad jeigu jie skambina skubios pagalbos telefonu 112, tai operatoriai mato tikslią vietą, kur jie yra. „Kaipgi jūs manęs nematote? Taigi aš jums mojuoju...“ – stebisi jie.

Pasak J. Montvilienės, iš tiesų tiksli skambinančiojo vieta yra nustatoma ne visada, dažnai 112 operatoriai mato tik apytikrę skambinančiojo vietą. Juolab kad visada galima paklaida, kuri gali siekti net kelis kilometrus. Todėl esant pagalbos poreikiui, pravartu žinoti ir apie kitas vietos nustatymo galimybes. Pavyzdžiui, operatoriui galima nurodyti ir tikslias koordinates, kurias, beje, galima rasti išmaniuosiuose mobiliuosiuose telefonuose. Taip pat vietą padėtų nustatyti šalia esantys objektai – mokykla, upė ar autobusų stotelė.

„Na, kiek jie gali klausinėti?“ - piktinasi tūlas pilietis, kai 112 operatoriai skambinančiajam pateikia ne vieną klausimą. „Niekas neklausinėja iš tuščio smalsumo. 112 operatorius skambinančiajam užduoda pagalbos tarnybų pateiktus klausimus. Į juos būtina atsakyti, nes tiksliai surinkta informacija padeda nustatyti, kiek ir kokios pagalbos reikia, - pažymi J. Montvilienė. - Visada labai aiškiai turi būti pasakomas adresas. Nes informaciją perduodant telefonu, pavyzdžiui, Kauno gatvė labai greitai gali virsti Kalno gatve. Beje, Lietuvoje gausu kaimų, turinčių tokį pat ar panašų pavadinimą. Kilus gaisrui, yra tekę siųsti gaisrines į du kaimus panašiu pavadinimu...“

Bendrojo pagalbos centro psichologė Ugnė Kabelkaitė sako, kad 112 operatoriams priimant

Jurga Pauliukonienė
Foto: VPGT

pagalbos skambučius, būtina turėti daug kantrybės: „Jie gerai žino, kad kalbos sutrikimų turinčių žmonių negalima skubinti, bandyti užbaigti jų pradėtų sakinių“. Pavyzdžiui, streso metu mikčiojantysis, kalbėdamas telefonu, labai stengiasi kontroliuoti savo kalbą. Todėl net tada, kai pakėlus ragelį nieko negirdima, gali būti, kad mikčiojantis žmogus iš visų jėgų stengiasi pradėti kalbėti. Neretai, kuo jie labiau stengiasi mažiau mikčioti, tuo labiau jų kalba stringa. Todėl labai svarbu tokį žmogų nuraminti.

Kaip teigia psichologė, streso įveikos žmonės turėtų mokytis tada, kai jie yra ramūs, kai niekam negresia pavojus. Nes neturint praktinių įgūdžių, nors ir gerai žinant, kad ugnies negalima gesinti rankomis, daugelis jas apdega.

„Niekam nekelia nuostabos, kai yra rengiamos gaivinimo pratybos. Juk jei žmogus netenka sąmonės, ar sustoja širdis, ne kiekvienas, net ir teoriškai žinodamas, gebės atsiminti, kaip gaivinti. Todėl visada labai svarbu turėti praktinių įgūdžių ir kviečiant pagalbą“, – sako psichologė.

Kaip streso metu gali sau padėti mikčiojantys ar kitų kalbos sutrikimų turintys žmonės? „Įvykus nelaimei, net ir neturint kalbos sutrikimų, būna labai sunku kalbėti. Tai žinau iš savo patirties. Apima jaudulys, atrodo, kodėl manęs tiek klausinėja, kodėl gaištamas brangaus laikas,- dalijasi patirtimi logopedinio kabineto „Papūga“ logopedė Jurga Pauliukonienė. - Deja, susijaudinę mes dažnai nesuvokiame, kad tikslinga pagalba galima tik tada, kai disponuojama kuo išsamesne informacija“.

Pasak logopedės, kad nusiramintume, prieš pradėdami kalbėti, turime giliai įkvėpti, o pirmąjį skiemenį ištarti šiek tiek tyliau. Tai itin pravartu žinoti mikčiojantiems. Beje, mikčiojantis žmogus dažnai kompleksuoja, jis būna nelinkęs klausti ar patikslinti informacijos. Be to, kuo labiau jis nervinasi, tuo jo mikčiojimas būna ryškesnis.

„Kad sutelktume dėmesį, galima stipriai įtempti didžiuosius kojų pirštus ar vieną ranką. Jei būna sunku kalbėti, reikėtų padaryti pauzę, įkvėpti ir pabandyti kalbėti iš naujo, - pataria logopedė. – Pateikiant informaciją, jokiu būdu nereikėtų kelti tono, imti pykti, kad jūsų nesupranta. Tokiu atveju būtinas taktas ir abipusė pagarba“.