Seniūnija atsiliepia tik geru žodžiu
Miežiškių seniūnijos, kuriai priklauso ir įvykio vieta – Kunciagalio kaimas, – seniūnas Albinas Jacevičius dingusio vaikelio tėvus mini tik gerais žodžiais. Šie, anot jo, problemų socialiniams darbuotojams niekada nekeldavo – esą sunkiai besiverčianti šeima buvo tvarkinga, kabinosi į gyvenimą, vaikus taip pat tinkamai prižiūrėjo.
„Tėvas dirba pas ūkininką, mama iki dekreto taip pat dirbo pas kitą ūkininką. Dabar jau dvejus metus ji prižiūrėjo vaiką. Vyresnė duktė gyvena pas močiutę, Joniškyje. Nusprendė, kad vienkiemyje vietos jai mažai – tik kambariukas ir virtuvytė.
Pernai buvo gražiausios sodybos apdovanojimai, įteikėm jiems suvenyrą, kadangi pasikeitė aplinka – tai buvo jos iniciatyva“, – mini A. Jacevičius.
Miežiškių seniūnijos vyriausioji specialistė socialiniam darbui Aušra Vilkauskienė sako šeimą pažįstanti jau daugel metų ir negalinti apie juos pasakyti nieko blogo.
Su socialinės rizikos šeimomis dirbanti moteris sako, kad berniuko šeima į jos akiratį nebuvo patekusi. Reikalų ji turėjusi tik su gretimais gyvenančia vaiko tėvo seserimi ir trimis name besiglaudžiančiais vaikais.
„Ten vykdavau dažnai, todėl automatiškai pakalbėdavau ir su vaikelio mama. Sesuo buvo gerianti, o mama tuos vaikus prižiūrėdavo, pasirašydavo, kad prižiūrės.
Ji man būdavo kaip išgelbėjimas, nes žinau, kad prižiūrės, nieko nenutiks. Niekada nėra buvę kokio nors įvykio, skundo, policijos. Ji man skambindavo informuoti, kada švogerė geria“, – gerų žodžių negaili A. Vilkauskienė.
Ir ji, ir seniūnas sako negirdėję apie atvejus, kad vaikelis būtų pasimetęs anksčiau. „Jis buvo judrus, bet, kiek atvažiuodavau, niekada nemačiau palikto vieno vaiko. Visada būdavo arba suaugęs, arba vyresnis vaikas“, – sako socialinė darbuotoja.
Nuo upės saugodavo, kaip išmano
Ji taip pat patvirtina, kad vaikelis į vandens pusę nė nepažiūrėdavo.
„Jo mama net neidavo semti vandens – buvo varikliukas [specialus prietaisas semti vandenį iš upės – aut. past.], – kad vaikas neįsimintų kelio upės link. Vaikui net nerodydavo to kelio, kad galima nueiti, pasemti... Jeigu brolienės vaikai maudydavosi, jie to nedarydavo kieme, stengdavosi toliau nueiti“, – sako A. Vilkauskienė.
Nors šeimos namas yra prie pat sraunios upės, tvora jo nejuosė. Tačiau socialinė darbuotoja sako, kad šeima buvo surentusi laikiną tvorelę, kuri turėjo skirti namą nuo Nevėžio, ateityje planavo ir visiškai atsitverti nuo upės. Tiesa, tam trūko pinigų.
Svarsto apie laikiną būstą
Anot A. Vilkauskienės, šeima tragediją išgyvena itin skaudžiai, o dienas nežinioje padeda leisti seniūnija ir artimieji – šiuo metu su palaužtais tėvais glaudžiasi ir berniuko močiutė.
„Jie vertina situaciją adekvačiai – suvokia, kas vyksta. Aš irgi skambinau mamai, šnekėjau, siūliau psichologą – ji kategoriškai atsisakė, bet su vaiko teisėm ieškojom pagalbos, organizavome. Ketvirtadienį nuo pat ryto važiavome, siūlėme pagalbą.
Tądien su šeima prabuvau iki vidurnakčio, penktadienį vežėme berniuko mamos dukrą pas psichologę [ji gyvena Joniškyje, su močiute – aut. past.]“ – sako moteris.
Tiesa, aplinkinių parama nepadeda susitaikyti su milžinišku skausmu. A. Vilkauskienė sako, kad berniuko tėvams darosi sunku gyventi vaikelio dingimo vietoje, todėl šie svarsto laikinai pagyventi kitur.
„Aš įsivaizduoju, kaip yra liūdna kasdien vaikščioti tais pačiais takais...“ – samprotauja ji.
Ramybės neduoda ir landūs savanoriai, ir žurnalistai
Seniūnas sako, kad šeimai sunkią akimirką reikia tik ramybės. Jis prisimena pirmąją vaikelio dingimo dieną ir žurnalisto skambutį, kuris jį išvedė iš kantrybės.
„Susijaudinau, sakau, jūs kaip šunys ant kaulo puolat, o žmonėms tragedija. Jis pradėjo mane tardyti – kaip, ką... Tėvams dabar irgi skambina, atvažiuoja, apsižiūri, išvažiuoja. Pasidarė lankymo vieta“, – sako A. Jacevičius.
A. Vilkauskienė pritaria. „Policija penktadienį stovėjo prie sodybos, nieko neįleido. Įsivaizduokite, aš, ketvirtadienį, vidurnaktį, išvažiavau iš jų namų, grįžau penktadienio rytą – sako, jūs išvažiavot, mašina atvažiavo, apsisuko...
Baisu. Ir dieną – lenda bet kur, eina į namus. Iš žurnalistų pirmas dienas buvo daugiau spaudimo, dabar jau mažiau. Tėvai buvo šoke, galvojo, kad viešumas padės, o dabar jie jau pervargę nuo visko.
Yra ir gerų savanorių, kurie padeda, bet yra ir kitokių, kurie lenda, kur nepriklauso“, – ramybės berniuko šeimai prašo socialinė darbuotoja.
Paieška nenutraukta
Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Komunikacijos grupės vyriausioji specialistė Rasa Galkauskienė sekmadienį DELFI sakė, kad buvo neatmetama galimybė nutraukti aktyvią paiešką, jeigu tądien nebus pasistūmėta į priekį.
Tačiau šįryt ji patikino, kad paieška ir toliau vykdoma.
„Šiuo metu pareigūnai dėliojasi paieškos planus, skirstosi, nuo ko pradėti, kur kuris ekipažas važiuoja ir dalinasi teritorija. Paieškos toliau bus aktyviai tęsiamos“, – prieš 9 val. pasakojo policijos atstovė.
Vaikelio ieško pareigūnai, kinologai su šunimis, narai ir savanoriai. Kariškių pagalbos atsisakyta, mat paieškos teritorija yra susiaurinta.
„Tačiau kariškiai yra pasiruošę, jeigu tik reikės prisijungti, tačiau mažoje teritorijoje daug žmonių būti negali, nes gali būti sutrypta tai, kas gali duoti naudos paieškai“, – sakė R. Galkauskienė.
Tiesa, ji tikino, kad paieškos savaitgalį nedavė jokio apčiuopiamo rezultato.
Mažylis dingo trečiadienį
DELFI primena, kad sausio 31 d., apie 13 val., Miežiškių seniūnijoje esančiame Kunciagalio kaime pradingo mažylis. Vaikas buvo sodybos kieme, kur darbavosi tėtis. Kai tėvai pastebėjo, kad kieme nebėra sūnaus (jam be kelių mėnesių dveji metukai), puolė jo ieškoti.
13.22 val. į įvykio vietą išsiųsti 3 policijos pareigūnų ekipažai. Atvykus pareigūnams, paaiškėjo, kad vaikas dingo daugiau nei prieš valandą, jo bandė ieškoti tėvai ir kaimynai. Įvykio vietoje dirbo policijos pareigūnai kartu su kinologais ir tarnybiniais šunimis, greitosios pagalbos medikai, ugniagesiai gelbėtojai su narais.
Pareigūnai tikrina visas galimas vaiko dingimo versijas ir teigia, kad neatmetama ir nepaneigiama nei viena. Visgi įtikimiausia ir pagrindinė, jog vaikas galėjo nuslysti ir įkristi į upę.