1995 m. lapkričio 16-osios naktį galingas griausmas sudrebino Vilnių - buvo susprogdintas statomas "Lietuvos ryto" redakcijos priestatas. Kas sieja šiuos prieš laisvąją spaudą nukreiptus teroro aktus, sukėlusius didelį tarptautinį atgarsį?

Paskutinį XX amžiaus dešimtmetį Rytų Europoje ir Baltijos šalyse ženklino ne tik sovietų okupacinės kariuomenės pasitraukimas iš buvusio "socialistinio lagerio" šalių.

To meto bruožas - ir išsikerojęs tarptautinių nusikaltėlių susivienijimų bei sovietinės armijos generaliteto bendras verslas - nelegali ginklų prekyba, alkoholinių gėrimų, cigarečių bei narkotikų kontrabanda.

1993-1995 metais Vakarų Europos, Rusijos, taip pat ir Lietuvos žurnalistai plačiai rašė apie nešvarų generolų verslą, neaplenkdami ir tuomet aukšto Rusijos valstybės pareigūno - gynybos ministro Pavelo Gračiovo.

Kaip vėliau tapo aišku, būtent P.Gračiovas ir buvo tas žmogus, kurio nurodymu buvo atkeršyta jaunam Maskvos žurnalistui už publikacijas apie nešvarų buvusios sovietinės armijos verslą.

Ir šiandien, Maskvoje tebevykstant D.Cholodovo žudikų teismo procesui, Rusijos sostinės žurnalistai mano, kad yra dar viena buvusių sovietinių generolų bei su jais susijusių kriminalinių autoritetų keršto auka - Lietuvos dienraštis "Lietuvos rytas", kurio redakciją 1995 metais sudrebino galingas sprogimas.

Buvęs Rusijos gynybos ministras P.Gračiovas senais ir glaudžiais saitais susijęs su Lietuva. Savo karinę karjerą P.Gračiovas pradėjo Kaune - elitinėje Sovietų Sąjungos oro desantinės kariuomenės Septintojoje gvardiečių divizijoje.

Šiame mieste jis su pertraukomis praleido daugiau kaip 10 metų. Vėliau generolas P.Gračiovas tapo stiprios ir įtakingos politinės-militaristinės "kauniečių" grupuotės Maskvoje lyderiu.

Kaune ir aplinkiniuose rajonuose tarnavę sovietinių oro desantinių divizijų vadai bei aukšti karininkai po kiek laiko užimdavo atsakingas pareigas.

"Kauniečių" buvo SSRS prezidento Michailo Gorbačiovo aplinkoje, SSRS gynybos ministerijoje, generaliniame štabe ir vienoje stipriausių pasaulyje slaptųjų tarnybų - GRU (Vyriausiojoje žvalgybos valdyboje). "Kauniečių" kariškių pėdsakų aptinkama beveik visuose lemtinguose XX šimtmečio pabaigos įvykiuose, kai žlugo Sovietų Sąjunga.

Ši grupuotė ir šiandien turi įtaką Rusijos prezidento administracijoje, Valstybės Dūmoje, šios šalies jėgos struktūrose, specialiosiose tarnybose ir finansinės-ekonominės oligarchijos sluoksniuose.

1992-ųjų gegužės 19 dieną "kaunietis" armijos generolas P.Gračiovas, būdamas 44 metų, tampa keturiasdešimtuoju gynybos ministru Rusijos istorijoje. Pabaltijo karinė apygarda performuojama į Šiaurės Vakarų kariuomenės grupuotę.

Tarp Rusijos karininkų naujasis ministras labai populiarus, nes kategoriškai pareiškė, kad iš "Baltijos valstybių mes nebėgsime, o išdidžiai pasitrauksime".

Kitaip sakant, Šiaurės Vakarų grupuotės kariniai daliniai išeis ne anksčiau kaip 1994 metų pabaigoje, kai iš Vokietijos ir Lenkijos teritorijos bus visiškai išvesti Vakarų grupės koviniai junginiai.

Rusijos gynybos ministras P.Gračiovas garantuoja, kad "karininkai neatsidurs plyname lauke", nes visi bus aprūpinti gyvenamuoju plotu savo tėvynėje.

Tuo pat metu Lietuvoje asociacijos "Selma" prezidentu tampa 43 metų Vladas Laurinavičius, tris kartus teistas, žinomas "Laurytės" pravarde, vienos iš "slabadinių" (Kauno Vilijampolės) gaujos narys, kuris sovietiniais metais vertėsi plėšikavimu, vagystėmis, falsifikuoto alkoholio gamyba bei platinimu.

1977 metais V.Laurinavičius, grįžęs iš Alytaus griežtojo režimo kolonijos, pastebimas Kauno sovietinių karininkų namų A.Mickevičiaus gatvėje pusrūsyje, kur naktimis žaidžia biliardą su tuomečiu 44-osios mokomosios desantininkų divizijos, dislokuotos Jonavos rajone, Rukloje, štabo viršininku P.Gračiovu, būsimuoju Rusijos gynybos ministru.

Asociaciją "Selma" sudaro verslininkai, iš kurių ne vienas yra tarnavęs SSRS oro desantinės kariuomenės daliniuose Kaune ir aplinkiniuose rajonuose. Jos įstatuose apibrėžtą veiklą galima nusakyti keliais žodžiais - statyba ir prekyba.

1992 metų liepos 9 dieną einantis Rusijos premjero pareigas Jegoras Gaidaras bei gynybos ministras P.Gračiovas pasirašo vyriausybinį potvarkį Nr.1243-RS, įslaptintą pagal aukščiausią kategoriją, apie ginklų tiekimą ("postavka") Lietuvos kariuomenei mainais už gyvenamųjų namų statybą Šiaurės Vakarų ir Vakarų grupuotės karininkams Kaliningrado srityje, kurią atliks "Selmos" asociacija iš Kauno.

1992-ųjų rugpjūčio 7 dieną Rusijos gynybos ministras P.Gračiovas, prezidentui Borisui Jelcinui pritariant, paskiria 55 metų generolą Fiodorą Ladyginą generalinio štabo GRU viršininku.

Šis - irgi "kaunietis", tarnavo Pabaltijo karinėje apygardoje, pasižymėjo tenykščiams karininkams būdingu išprusimu ir kultūringu elgesiu. F.Ladyginas kurį laiką vadovavo vienai pagrindinių sovietų karinės žvalgybos sferų - GRU informacijos valdybai.

1990 metais F.Ladyginas buvo paskirtas SSRS gynybos ministerijos generalinio štabo Teisinių sutarčių valdybos viršininku, aktyviai prisidėjo prie Rusijos kariuomenės išvedimo iš Baltijos valstybių juridinio įforminimo.

Visus šiuos faktus vienija sumanymas, subrendęs tarp Rusijos generaliteto ir kelių užsienyje gyvenančių buvusių Sovietų Sąjungos ir kriminalinio pasaulio autoritetų, paversti Lietuvą "švariu rusiškos gamybos ginkluotės transportavimo į Vakarų Europos, Afrikos, Pietų Amerikos valstybes koridoriumi".

Tačiau tokiam planui trukdo tik viena tarptautiniu požiūriu šią idėją diskredituojanti aplinkybė - Rusijos karinės bazės Lietuvoje. Todėl Kremliuje nuspręsta jas likviduoti anksčiau nei kitose "socialistinio lagerio" šalyse.

1993 metų rugpjūčio 31-ąją Kauno geležinkelio stotyje išlydimas paskutinis Rusijos oro desantinės kariuomenės dalinys. 1993-iųjų rugsėjo pradžioje Lietuvoje viešint popiežiui Jonui Pauliui II į netoli Kauno esančius Lekėčių miškus su ginklais pasitraukia nemažas būrys Krašto apsaugos savanoriškųjų pajėgų savanorių, vadovaujamų Jono Maskvyčio.

Netoli garbingo svečio iš Vatikano vizito trasos netikėtai pasigirsta "maištaujančių" Kauno savanorių šūviai.

2000-ųjų spalį J.Maskvytis bus nuteistas 4 metus kalėti už nelegalaus rusų gamybos ginkluotės arsenalo laikymą. Kaip prisipažins teisme buvęs tariamo "savanorių maišto" vadas, ginklai buvo įsigyti iš Rusijos specialiosios (žvalgybinės-diversinės) paskirties 108-ojo pulko, dislokuoto Kaune, Panemunėje, karininkų.

Kaip vėliau paaiškėjo, vadinamieji sukilėliai buvo aprūpinti ne tiktai Rusijos elitinio desantininkų pulko amunicija, bet ir SSRS generalinio štabo kariniais topografiniais žemėlapiais, kuriuos 1988 metais, Atgimimo išvakarėse, liepęs patikslinti sovietinės karinės žvalgybos šefas V.Michailovas.

1993-iųjų spalio 7-ąją Kaune, Vilijampolėje esančioje "Vilulos" kavinėje, kur nuolatos renkasi "slabadiniai", įsiveržę keli kaukėti tamsaus gymio smogikai nušauna penkis Henriko Daktaro "šeimos" narius.

Tai buvo tarsi perspėjimas, kad sovietiniais metais Kauno desantininkų globojami "slabadiniai", prieš vieną mėnesį ir vieną savaitę išėjus paskutiniam kariniam daliniui, neteko "patikimo stogo".

1993 metų spalio 12-ąją Vilniuje "brigadinių" smogikai nužudo žurnalistą Vitą Lingį, kuris savo publikacijose nesyk buvo paminėjęs asmenis, kaip vėliau paaiškės, artimai susijusius su Rusijos armijoje egzistavusia tarptautinės ginkluotės kontrabandos mafija. Jie nesyk lankėsi Lietuvoje tikrindami, kaip veikia nelegalusis transportavimo kanalas.

Šie faktai liudija, kad 1993 metų rudenį Lietuvoje įsiliepsnojo slaptasis karas dėl to, kas valdys vieną pelningiausių nusikalstamos veiklos sričių - ginklų kontrabandą. Būtent tų metų spalio 12-ąją Kembridže profesorius Vytautas Landsbergis perskaitys paskaitą iškalbingu pavadinimu "Lietuva - kas tai?"

51 metų maskvietis Viktoras Baranecas - "užkietėjęs štabistas": nuo 1983-iųjų SSRS gynybos ministerijos generalinio štabo ekspertas patarėjas, vėliau - Rusijos gynybos ministerijos informacijos valdybos informacinio-analitinio skyriaus viršininkas, spaudos tarnybos šefas. Karinę karjerą jis baigė būdamas P.Gračiovo spaudos sekretoriumi.

Užsitarnavęs pulkininko laipsnį šis asmuo buvo bemat išvarytas į atsargą, kai Maskvos spaudoje pasirodė straipsniai iš ciklo "Jelcinas ir jo generolai". Šiuo metu V.Baranecas - laikraščio "Komsomolskaja pravda" karinis apžvalgininkas.

V.Baraneco pareigų išvardijimas liudija, kad generalinio štabo pulkininkui buvo prieinami visi be išimties dokumentai, netgi turintys aukščiausią įslaptinimo kategoriją.

Per daugiau kaip 10 metų tarnybos generaliniame štabe jis užmezgė artimus kontaktus su savo informatoriais aukščiausiose Rusijos valdžios sferose - nuo prezidento saugumo tarnybos iki Vyriausiosios žvalgybos valdybos.

Buvęs P.Gračiovo spaudos atstovas V.Baranecas sako, kad ir šiandien jam, keletą metų nuodugniai studijavusiam konfidencialius Rusijos karinių instancijų dokumentus, ginkluotės tiekimas Lietuvos kariuomenei už gyvenamųjų namų statybą Kaliningrado srityje yra viena didžiausių XX amžiaus pabaigos kriminalinių mįslių.

Pažymėjęs, kad Lietuvos teisėsaugos pareigūnams pavykę atmegzti daugiau mazgų negu jų kolegoms Maskvoje, V.Baranecas apgailestauja, jog lietuviai kažkodėl nutraukė šios istorijos tyrimą pusiaukelėje.

Reikėtų priminti, kad asociacijos "Selma" prezidentas V.Laurinavičius 1994 metų kovą buvo suimtas, o per kratą jo namuose surasta nemažai sprogstamųjų medžiagų.

Tų pačių metų pabaigoje jis paleistas už užstatą, o 1995 metų rugpjūtį Lietuvos generalinė prokuratūra nutraukė baudžiamąją bylą prieš V.Laurinavičių. Tad Rusijos atsargos pulkininko V.Baraneco komplimentai Lietuvos "generaliniams" prokurorams šiek tiek perdėti.

V.Baranecas atkreipė dėmesį į tą faktą, kad visi dokumentai, susiję su Rusijos kariuomenės ginkluotės tiekimu Lietuvai, turėjo aukščiausią įslaptinimo kategoriją.

Tuo tarpu visam pasauliui Maskva atvirai paskelbė apie 18 lėktuvų MiG-29 pardavimą Malaizijai už 600 milijonų dolerių ir zenitinių raketų sistemų - Kinijai už pusę milijardo dolerių!

Juk netgi diletantui aišku, kad šios naujausios modifikacijos Rusijos ginkluotės nė iš tolo negalima lyginti su keliais nenaujais torpediniais kateriais, kuriuos Baltijos karinis laivynas rengėsi nurašyti, bet nusprendė parduoti Lietuvai.

Buvęs generalinio štabo pulkininkas, išstudijavęs slaptus dokumentus, apskaičiavo, kad pagal juos "pristatytų" ginklų būtų su kaupu užtekę net 3 ar 4 Lietuvos kariuomenėms! Kur jie dingo?

"Taip ginklų tiekimas Lietuvai tapo patogiu kontrabandos kanalu Rusijos armijoje įsisukusiai ginkluotės mafijai", - teigė V.Baranecas.