Vilniaus apygardos administracinis teismas pirmadienį paskelbė, kad H. Daktaras pagrįstai skundėsi, jog įkalinimo įstaigoje jis negali turėti rašymo priemonių – artimiesiems draudžiama jas perduoti, nurodant, kad nuteistasis rašiklius gali įsigyti kalėjimo parduotuvėje.
Tačiau, kaip aiškino H. Daktaras, nusipirkti rašiklių jis negali, nes visas jo sąskaitoje esančias lėšas (taip pat ir valstybės skiriamą 11 eurų pašalpą) nurašo už kameroje išnaudojamą elektros energiją.
Kauno nusikalstamo pasaulio šulo bylą išnagrinėję teisėjai nurodė, kad įkalinimo įstaiga privalo nuteistajam sudaryti galimybę įsigyti rašymo priemones. Tokį sprendimą teisėjai priėmė vadovaudamiesi Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) praktika.
Pasak teismo, rašymo priemonės yra priskiriamos prie pirmojo būtinumo priemonių, todėl kaliniai privalo būti jais aprūpinti, jeigu negali įsigyti parduotuvėse.
„Netoleruotina situacija, kai H. Daktaras negali kasdieninėje savo veikloje naudotis rašymo priemonėmis, nors jos nėra įtrauktos į nuteistiesiems draudžiamų turėti ar įsigyti daiktų sąrašą – rašiklis laikytinas būtiniausiu reikmeniu, kurio turėjimas užtikrina bent minimalias galimybes bendrauti su kitais asmenimis, ar esant reikalui, teikti prašymus, skundus ar pasiūlymus Lukiškių TIK administracijai ir kitiems viešojo administravimo subjektams“, – skelbdama sprendimą pažymėjo teisėjų kolegijos pirmininkė Rasa Ragulskytė-Markovienė.
Taip pat teisėjai nutarė, kad H. Daktaras pagrįstai prašo leisti įkalinimo įstaigoje apsilankyti odontologui – jo skundus, kurių Lukiškių TIK administracija netenkino, nurodyta išnagrinėti iš naujo.
Teismo sprendime pažymima, kad, vadovaujantis EŽTT praktika, jeigu H. Daktarui odontologo paslaugos negali būti suteikiamos laisvės atėmimo vietoje, turi būti sudaromos sąlygos tas paslaugas gauti ne laisvės atėmimo vietoje.
Skundą teismui H. Daktaras pateikė dėl to, kad kovo 22 d. sprendimu Lukiškių TIK uždraudė privačiam odontologui apsilankyti pas H. Daktarą. Kalėjimų departamentas po mėnesio H. Daktarui nurodė, kad kliūčių dėl odontologijos paslaugų suteikimo įkalinimo įstaigoje neturėtų kilti, jeigu tik nuteistasis sutinka už jas susimokėti.
Bet, kaip teisme aiškino H. Daktaras, jis iki šiol nesulaukia odontologo, nors jo laukia jau 4 metus.
„Man neleidžia atsivežti gydytojo, jau 4 metai esu be dantų, kai anksčiau sėdėjau Vilniaus kolonijoje, ateidavo gydytojas ir dantis sutvarkydavo, bet jau praėjo 15 metų ir man dantys iškrito, – teisme aiškino H. Daktaras. – Kalėjimas surado gydytoją Santariškėse, laukiau 7 mėnesius, tada mane nuvežė ir dantis patikrino, sakė, taip, reikia tvarkyti, vėl laukiau eilėje, o paskui pareiškė, kad pasikeitė tvarka ir dabar reikia vežti į Pravieniškes, kur yra ligoninė.“
H. Daktaras sakė, kad žino gydytoją, kuris sutiktų ateiti į kalėjimą ir atliktų dantų implantavimo procedūrą. „Čia yra visos sąlygos, tik gydytojo nėra“, – piktinosi nuteistasis. Jis mano, kad valstybė patirs didelių nuostolių, jeigu elgsis pagal biurokratines taisykles – gerokai pigiau ateiti gydytojui į kalėjimą ir suteikti protezavimo paslaugas, nei jį vežti į Pravieniškėse esančią ligoninę.
„Kiek kainavo, kai mane vežė į Santariškes – visą dieną konvojus buvo prie manęs“, – aiškino jis.
Hena taip pat nurodė, kad už jo gydymą sutinka sumokėti šeima. „Man jau 60 metų, negaliu ir maisto atsikąsti – nesu krokodilas, kad praryčiau kokią žąsį“, – teisme emocingai kalbėjo jis.
Buvęs ilgametis Kauno nusikalstamo pasaulio autoritetas teismui pateikė ir dar vieną skundą – jis piktinosi, kad kalėjimo administracija draudžia iš artimųjų priimti rašymo priemones.
„Gaunu banderolę, į ją įdeda laikraščius, vokus, pašto ženklus, o tušinukus atima, prašau leisti juos turėti, nes neturiu kuo rašyti – nebent galiu savo kraują leisti ir plunksna rašyti“, – H. Daktaras pažymėjo, kad rašiklį kartais pasiskolina iš kitų nuteistųjų, tačiau tai yra draudžiama – esą už tai gali būti skirta nuobauda. Kalinys taip pat stebėjosi valstybės sukurtais įstatymais, kuriais yra draudžiama nuteistiesiems perduoti rašymo priemones – esą jas galima nusipirkti įkalinimo įstaigos parduotuvėje.
Tačiau kalėjimo parduotuvėje H. Daktaras negali jų nusipirkti – įkalinimo įstaigos administracija H. Daktarui yra skyrusi 11 eurų 40 centų pašalpą per mėnesį, tačiau visus šiuos pinigus jis išleidžia apmokėdamas už elektros tiekimą.
„Man visus pinigus atskaičiuoja už elektrą, kalėjime sakė – atsisakyk televizoriaus, kad mažiau už elektrą mokėtum, bet manau, jog tai – nesąmonė, – kalbėjo H. Daktaras. – Aš neturiu kuo rašyti. Iš kito kalinio paimi, ne problema, bet dėl to gali prisikabinti – nuobaudą skirti.“
„Įsivaizduokite, liepia pasirašyti pasiaiškinimą, o tušinuko neduoda – kuo rašyti?“ – teisme situaciją bandė atvaizduoti nuteistasis.