Su prekybos žmonėmis aukomis dirbanti „Carito“ darbuotoja Vaida Matusevičiūtė sako, vyrams itin sunku kalbėti, kad buvo engiami, mušami, kad su jais elgėsi blogiau, nei su benamiais šunimis. Juk vyrai neverkia. Tad nenuostabu, kad laimingo atsitiktinumo dėka ir su Lietuvos ambasados pagalba iš Jungtinės Karalystės grįžęs jaunas vyras nenorėjo veltis į reikalus su policija. Tačiau net ir grįžus į Lietuvą dabar byloje kaltinamaisiais įvardyti Tomas Žemrieta, Andriejus Pliškinas ir Deimantė Jasevičienė nepaliko jo ramybėje ir vis reikalavo skolos, grasino (moteriai pateikti kaltinimai dėl poveikio nukentėjusiajam). Dviem vyrams pateikti kaltinimai, kad nuo 2009 m. pavasario iki 2013 m. gruodžio, veikdami organizuotoje grupėje ir turėdami tikslą daryti labai sunkų nusikaltimą – prekybą žmonėmis, susitarė, pasinaudojant asmenų priklausomu ir pažeidžiamumu, panaudojant apgaulę ir grasinimus, verbuoti, įgyti ir gabenti juos į Jungtinę Karalystę.
„Carito“ darbuotoja V. Matusevičiūtė nesistebi, kad saugodami savo šeimas ir artimuosius vyrai ilgai neieškojo pagalbos. O dar į teismą atėjęs kaltinamasis (A. Pliškinas) dėvėjo kostiumą, iš pažiūros atrodė kur kas patikimesnis, nei nukentėjusieji – paprasti, neišsipustę.
„Vok, jei nori išgyventi“, – tokia frazė buvo mesta kone kiekvienam iš septynių geresnio gyvenimo ieškoti atvykusių vyrų. Andriejaus Pliškino brolis, kuris šiuo metu nėra kaltinamasis teismą pasiekusioje byloje, nukentėjusiųjų įvardijamas tuo asmeniu, kuris atvykus į Jungtinę Karalystė vietoj žadėto darbo liepė vogti ir engė kaip vergus. Šis vyras dar nepateko į Lietuvos teisėsaugos rankas. Su nukentėjusiais dirbančių gynėjų žiniomis, kaltinamo A. Pliškino brolį taip pat tikimasi patraukti baudžiamojon atsakomybėn (šiuo metu jis užsienyje).
Dviem vyrams pateikti kaltinimai, kad nuo 2009 m. pavasario iki 2013 m. gruodžio, veikdami organizuotoje grupėje.
Tyrimo metu nukentėjusieji pasakojo, kad juos užsienyje laikė nežmoniškomis sąlygomis, tvirtino, kad jie skolingi, todėl turi atidirbti – vogti iš prekybos vietų kvepalus ir drabužius.
Jei ne „Carito“ darbuotojų pastangos, vargu ar byla būtų pasiekusi teismą. Vienam nukentėjusiųjų, galima sakyti, padėjo pats likimas. Uždaras, ramaus būdo jaunas vyras nemokėjo apgaudinėti, tad ir vogti nesisekė – greit įkliuvo parduotuvės apsaugai. Neišdavė, kam vagia, prisiėmė kaltę nieko neaiškindamas, tad atsidūrė už grotų Junginėje Karalystėje. Atskirtas nuo visuomenės įbaugintas vyras atsitiktinai rado pagalbą – už grotų esantys žmonės patarė, kad sugrįžti į namus nelaimėliams padeda Lietuvos ambasada.
Atgavęs laisvę jaunas vyras nebuvo uždarytas namuose, tad nežinant „darbdaviams“ nukeliavo į Lietuvos ambasadą ir pranešė, kad atvyko tikėdamasis darbo, tačiau buvo apgautas. Iš Jungtinės Karalystės žinia pasiekė „Carito“ darbuotojus, o netrukus jaunas vyras jau buvo Lietuvoje. „Carito“ darbuotoja Vaida neslepia, kad nebuvo lengva padėti žmogui, kuris palaužtas ir netekęs ne tik finansinio uždarbio, bet ir pasitikėjimo tiek savimi, tiek aplinkiniais. Tačiau į prekybos žmonėmis pinkles patekusiems vyrams ir moterims visuomet stengiamasis padėti grįžti į gyvenimą, susirasti darbą, mokytis, vėl patikėti savimi ir kas jie patys yra savo gyvenimo šeimininkai.
Iš Jungtinės Karalystės vyras – ne išimtis. Skaudi patirtis jį suvienijo su likimo broliais. Pasiryžęs prabilti jis padėjo ir kitiems dar šešiems vyrams kartu sujungti jėgas ir papasakoti, kokį „darbą“ gavo iš tautiečių.
Tiesa, pirmasis posėdis taip ir neįvyko, mat kaltinamasis T. Žemrieta pateikė raštišką įrodymą, kad pirmadienį, kai buvo paskirta teismo posėdžio data, jis neturėjo galimybės atvykti iš Jungtinės Karalystės, be to, susirgo.