„R. Mačiulienė nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme nevertino savo poelgio neigiamai, nesikrimto dėl padarytų veiksmų ir nesistengė sušvelninti nusikalstamos veikos padarinių, nukentėjusiųjų neatsiprašė, net neapgailestavo, kad taip nutiko“, – trijų teisėjų kolegija pažymėjo, kad šios aplinkybės rodo nuteistosios abejingumą jos padarytai nusikalstamai veikai.

Anot teisėjų, nuo teisėsaugos 2011-2015 m. pasislėpusi ir viena auginusi nepilnametį sūnų R. Mačiulienė ypatingai akcentavo, kad negali būti įkalinta pataisos namuose, nes neturi kam palikti ypatingos priežiūros reikalaujančio sūnaus.

„Vaiko raida ji susirūpino, kai jam sukako 8 metai, kai nuteistoji po 5 metų ryžosi nebesislėpti nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teismo“, – teisėjai nurodė, kad nuteistoji šiuo metu dirba vienoje bendrovėje, jos darbas yra susijęs su kelionėmis į Vokietiją, tačiau tai esą netrukdo palikti vieno vaiko.

Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, kuria paliktas galioti Kauno apygardos teismo nuosprendis, įsiteisėjo iš karto nuo jo paskelbimo, todėl R. Mačiulienė jau netrukus turėtų būti pakviesta atvykti atlikti jai skirtos bausmės. Tiesa, moteris dar teismo verdiktą galės skųsti kasacine tvarka Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.

Už grotų šiuo metu yra ir R. Mačiulienės sutuoktinis Julius Mačiulis – už prekybą žmonėmis teismas jam yra skyręs beveik 7 metų laisvės atėmimo bausmę.

R. Mačiulienė buvo nuteista dėl tų pačių nusikaltimų, kaip ir jos vyras – jie dar 2009 m. pavasarį pasiūlė trims aštuoniolikmetėms merginoms vykti į Vokietijoje esantį viešnamį dirbti prostitutėmis. Kai šios sutiko, porelė juos nugabeno ir įdarbino Sendeno miesto viešnamyje „Platinum Senden“.

Seksualines paslaugas pasilinksminimo namuose teikusios lietuvaitės buvo populiarios, todėl sąvadautojai panoro iš viešnamio gauti didesnę pelno dalį. Kartą jie atvežę vieną merginą pareikalavo, kad viešnamio valdytojas sumokėtų daugiau nei iki šiol, tačiau šiam nesutikus, sąvadautojai pareikalavo, kad čia dirbančios merginos susirinktų daiktus.

„Išvažiuojame kitur“, – sakė vienas sąvadautojų.

Merginos nesutiko, todėl prieš jas buvo panaudota psichinė prievarta – joms buvo grasinama, kad bus sumuštos, o apie jų darbą sužinos šeimos nariai, taip pat esą apie jų darbą Lietuvos spaudoje bus paskelbti įvairūs straipsniai. Tačiau net ir tada merginos nepakluso sąvadautojų reikalavimams – jos norėjo likti viešnamyje, kuriame nesiskundė nei darbo, nei gyvenimo sąlygomis.

Merginas į Vokietiją atvežusi porelė taip lengvai nepasidavė – vieną naktį jie atvažiavo į viešnamį ir dvi merginas išsivežė per prievartą. Tiesa, jos dar bandė priešintis, tačiau buvo sumuštos, taip pat bauginamos, jog bus parduotos kaip lėlės rusų mafijai, o tada ir baigsis jų, princesių, gyvenimas.

Į vieną nuomojamą butą, kuriame buvo laikoma dar viena lietuvaitė, merginas nuvežę sąvadautojai iš jų atėmė pasus, mobiliuosius telefonus ir pinigus, kuriuos jos buvo uždirbusios. Maža to, merginos buvo priverstos pasirašyti skolos raštelius – esą yra skolingos po 5 tūkst. eurų.

Nelaisvėje laikomos prostitutės taip pat buvo kankinamos elektros laidais – viena neatlaikiusi įtampos nusprendė nusižudyti – du kartus peiliu sau dūrė į krūtinę. Laimei, ją išgelbėjo medikai, tačiau vėliau, išleista iš ligoninės, ji vėl atsidūrė sąvadautojų rankose.

Merginos patyrė tikrą pažeminimą ir smurtą – kai atsisakė paklusti savo sąvadautojams, buvo kankinamos: nukirpę elektros laidą nusikaltėliai vieną jo galą įjungė į tinklą, o kitu lietė aukų kūnus: vienai buvo nudeginta šlaunis, kitai – krūtis.

Vienai merginai pavyko iš vergovės išsivaduoti – ji susisiekė su tėvais, kurie atvažiavo į Vokietiją ir ją išsivežė į namus.

Tuo metu kitos dvi kaunietės buvo įdarbintos viešnamyje „Love Palace“ – už tai sąvadautojams klubo šeimininkai atseikėjo solidžią sumą. Tačiau net ir tada merginos negalėjo ramiai gyventi – jas visą laiką stebėjo tie patys sąvadautojai, kurie iš jų atimdavo visą uždarbį. Čia jos dirbo apie dvi savaites, kol galop nusprendė pranešti apie neteisėtus sąvadautojų veiksmus.

Padarinius merginos jaučia iki šiol – nors nuo nusikaltimų praėjo 7 metai, jų kūnai yra nusėti randais.

Kaip pažymėjo sąvadautojų bylą išnagrinėję teisėjai, nusikaltimai buvo padaryti pasirinkus ypač pažeidžiamas aukas – merginos buvo ką tik sulaukusios pilnametystės, atvykusios į Kauną mokytis, nedirbančios, neturinčios lėšų pragyventi, turinčios problemų bendraujant su tėvais.

Dėl prekybos žmonėmis nuteista R. Mačiulienė ne tik nepripažino kaltės, aiškino, kad apie savo „žiaurumą“ sužinojo tik iš žiniasklaidos, o nusikaltimų ji esą nedarė.

„Tuo metu nuo J. Mačiulio laukiausi vaiko, buvau kartu su juo, tačiau matydama jo agresiją, bijojau prieštarauti, – aiškino ji. – Aš visada bandžiau ginti merginas nuo smurto, prašydavau jų nemušti, nes joms dar reikės dirbti“.“