Vilnietė Natalija, dirbanti viename didžiausių šalies prekybos centrų, broliui galėtų atleisti. Ne tik atleisti – iš tikrųjų, ji jam jau seniai atleido, nors iki šiol po darbo ieško šimto priežasčių, kad tik nereikėtų pareiti į namus ir susitikti su broliu.
„Aš jo bijau“, – sunkiai tramtydama ašaras prisipažįsta Natalija. Ir sako, kad nebeturėjo kitos išeities, kaip ieškoti pagalbos policijoje – juk būdamas neblaivus jos brolis savęs negali kontroliuoti ir net nesusimąstęs gali padaryti didžiausią savo gyvenimo klaidą.
„Vienintelė išeitis – priversti jį gydytis nuo priklausomybės alkoholiui, kitaip nieko nebus“, – įsitikinusi Natalija.
Tame pačiame trijų kambarių bute gyvenantys brolis ir sesuo jau daugiau kaip metus tarpusavyje nebendrauja, jie net nepasisveikina ir stengiasi vienas su kitu nesusitikti. Tačiau trečiadienį jų susitikimas buvo neišvengiamas – Vilniaus apygardos teismo teisėja Virginija Liudvinavičienė pradėjo nagrinėti baudžiamąją bylą, kurioje Natalija yra pripažinta nukentėjusiąja, o jos brolis Michailas Karamyševas yra kaltinamas ne tik dėl fizinio skausmo seseriai sukėlimo, bet ir nuolatinio bauginimo, grasinimų nužudyti bei dėl neteisėto šešių šaunamųjų ginklų ir 73 šovinių laikymo namuose.
Ikiteisminis tyrimas policijoje buvo pradėtas būtent po Natalijos kreipimosi – išsigandusi brolio grasinimų moteris bijojo grįžti į namus ir kreipėsi pagalbos. O iki to laiko nuolankiai tylėjo – vykdė priešmirtinį savo motinos prašymą.
„Dar būdama gyva ji manęs prašydavo, kad niekur nesikreipčiau, sakė, tegul tai lieka šeimoje”, – prisipažino ji bei pridūrė, kad nuo Michailo kentėjo ne tik ji pati, bet ir motina. Jai tiesiog buvo gėda tai kam nors prisipažinti.
Visą laiką buvo priversta gyventi baimėje
Bet tyliai smurtą artimojoje aplinkoje kenčiantys žmonės tokiais atvejais labai dažnai tampa baisių nusikaltimų aukomis, sakė byloje valstybinį kaltinimą palaikantis prokuroras Tomas Uldukis. Ir čia pat moterį padrąsino, kad pagaliau ji išdrįso netylėti.
Pasak prokuroro, 43 metų Michailas savo seserį beveik pusantrų metų sistemingai baugino, grasino nužudyti, dėl ko ji visą laiką buvo priversta gyventi baimėje.
Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad Michailas savo seserį, kuri turi didelių problemų su stuburu ir dėl to dar būdama jauno amžiaus yra priversta vaikščioti pasiremdama lazdele, 2014 m. pabaigoje namuose, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kartą pastūmė ir ši nugriuvusi ant grindų susižalojo stuburą.
Dar vėliau Michailas seserį ne kartą grasino nužudyti – naktį paslapčia įsliūkinęs į jos kambarį prisėsdavo prie miegančios Natalijos ir prikišdavo peilį, grasindamas perpjauti gerklę. O kartą vienos nakties metu į sesers kambarį jis atėjo su ginklu rankose – Natalija, kaip ir anksčiau, apsimetė, kad miega, o Michailas jai prie smilkinio prikišo pistoletą.
Ir paspaudė nuleistuką. Laimei, ginklas nebuvo užtaisytas. Tačiau tai, ką Natalija patyrė po šių įvykių, įstrigs dar ilgam – moteris dar labiau susirgo, visada bijo dėl savo gyvybės, nes nežino, kas jos broliui kada nors užplauks.
Būtent po šių grąsinimų Natalija iškvietė policijos pareigūnus – atlikę kratą Michailo kambaryje pareigūnai rado net šešis tinkamus naudoti ginklus: penkis revolverius ir vieną pistoletą. Jie priskiriami C kategorijai, jais galima šaudyti iš guminių ir dujinių šovinių. Be to, buvo rasti ir nelegaliai laikomi šoviniai.
Pas Michailą pareigūnai rado ir daugybę peilių – vyras teisinosi, kad jis juos tiesiog kolekcionuoja. Arba, anot Natalijos, kartais grasindamas vaikštinėja po namus – peilius policijos pareigūnai vyrui grąžino.
Ginklų reikėjo ne tik savigynai
Baudžiamojon atsakomybėn patrauktas Michailas teisme neslėpė, kad namuose turėjo daugybę ginklų ir šovinių, taip pat pripažino žinojęs, jog juos iki 2014 m. liepos 1 d. reikėjo oficialiai užregistruoti. Tačiau to nepadarė, nes, kaip pats sakė, paprasčiausiai tam neturėjo pinigų.
Vyras teisinosi, kad nors ir nėra tarnavęs kariuomenėje, tačiau jau seniai domėjosi ginklais – skaitė įvairius žurnalus, ieškojo patarimų, kaip jais naudotis, prižiūrėti. Iš kai kurių ginklų jis per Naujuosius metus į dangų šaudydavo raketas, o vienas pistoletas jam esą buvo reikalingas savigynai.
„Gyvename tokiame rajone (Naujojoje Vilnioje – aut. past.), kur tu gali būti bet kada ir be jokios priežasties užpultas”, – teisme kalbėjo Michailas. Vis dėlto, jis prasitarė, kad ginklus retai kada su savimi nešiojosi, dažniausiai juos slėpė namuose.
„Man būtų užtekę ir vieno ginklo, bet jie yra labai trapūs, greitai genda, sulūžta, todėl tekdavo pirkti vis kitą”, – teisinosi jis.
Michailas neigė, kad ginklu ir peiliais grasindavo savo seseriai – esą ši visus kaltinimus dėl grasinimų nužudyti ir bauginimų išsigalvoja, o jį nusikaltimais apkaltino tenorėdama užvaldyti turtą.
Broliui ir seseriai priklauso butas daugiabutyje, kurį jie paveldėjo po motinos mirties. Paveldėjo ne tik butą, bet ir skolas – daugiau kaip 2 tūkst. eurų motina buvo skolinga už įvairias komunalines paslaugas, elektrą, dujas ir šildymą.
Michailas, per mėnesį į rankas gaunantis apie 500 eurų, sakė, kad duodavo seseriai dalį pinigų mokėti „už butą“, dalį ji padengdavo iš savo neįgalumo pašalpos, o vėliau ir iš atlyginimo, tačiau skolos nė kiek nemažėjo.
Norėtų, kad sesuo padengtų skolą
Dėl skolų vyras kaltina tik Nataliją – esą būtent ji išleisdavo pinigus.
„Mums atjungė elektrą, po to – dujas, skolos vis didėjo“, – sakė kaltinamasis, pažymėjęs, kad šiuo metu už butą jis su seserimi yra skolingi apie 2 tūkst. Eur, be to, būstas jau yra areštuotas. Tačiau, anot vyro, šią skolą turi padengti sesuo – esą jis savo dalį buvo sumokėjęs.
Paprašytas patikslinti, kodėl vis dėlto jį sesuo esą apkalba – gal nori užvaldyti visą butą, vyras atsakymo taip ir nesurado. Tačiau yra užtikrintas, kad seseriai buto tikrai nereikia, na, gal ši tik norėtų, jog jis padengtų visas skolas.
Michailas taip pat aiškino, kad seseriai niekada negrasino, nevartojo jokio smurto, tačiau tikno, jog su ja nebebendrauja – kiekvienas gyvena atskirai savo kambariuose.
„Na, vis tiek jūs gyvenate viename bute, esate brolis ir sesuo, ar nenorėtumėte su ja susitaikyti? “– kaltinamojo klausė baudžiamąją bylą nagrinėjanti teisėja V. Liudvinavičienė.
„Žinoma, taikiai, be barnių gyventi galima“, – teatsakė Michailas. Ir čia pat patikino, kad labai retai vartoja alkoholį – esą kitaip negalėtų dirbti.
Po darbo net bijo grįžti į namus
Visiškai kitaip gyvenimą daugiabutyje su broliu teisme piešė Natalija – moteris kalbėdama net apsiverkė. Ji stebėjosi, kad jos brolis meluoja ir nenori pripažinti tai, ką padarė.
„Juk šeimoje esame likę tik du artimiausi žmonės – Lietuvoje daugiau nieko neturime, neseniai sužinojome, kad ir mūsų tėvas mirė, apie tai mums niekas net nepranešė“, –sakė ji.
Moteris neslėpė, kad brolio elgesys smarkiai pasikeitė po motinos mirties – dar labiau ėmė išgėrinėti, tapo agresyvus. O kai sužinojo, kad paveldėjo ne tik pusę buto, bet ir didžiulę skolą, visai pašėlo – seseriai pareiškė, kad jam tai neaktualu, skolos yra tik jos vienos problemos.
Natalijos teigimu, Michailas gėrė diena iš dienos, o pergėręs viską namuose trankydavo, daužydavo.
„Jis dažniausiai geria pigų alų, degtinės išgeria tik per Naujuosius metus ar gavęs atlyginimą, – sakė Natalija. – Jis jau negali be alkoholio, tai yra didžiulė priklausomybė. Jis net sako, kad alus yra maistas. Įsivaizduokite, kokias nesamones jis šneka.“
Moteris tikino, kad brolis prieš ją fizinio smurto niekada nevartojo, tik kartą būdamas girtutėlis ją pastūmė, bet greičiausiai tuo metu net nesuprato, ką padarė, nes iš karto nuėjo į savo kambarį. O kitą dieną tikino, kad nieko nepamena ir kad nieko nebuvo nutikę.
„Paklauskite, kada jis mane paskutinį kartą vardu vadino? – kalbėjo ji. – Visada girdžiu tik visokius negražius žodžius. Esu gniuždoma psichologiškai. Aš net iš ligoninės bijojau grįžti į namus. Dirbdama parduotuvėje specialiai prašydavau leisti dirbti papildomai, kad tik man nereikėtų eiti namo ir su juo susitikti.“
Net žudikams duodama galimybė pasikeisti
Natalija sako, kad tai, ką jai teko išgyventi, primena didžiausią košmarą. Košmarą, kuris dar nesibaigė, nes brolis ją terorizuoja iki šiol.
„Juk jis girtas nesupranta ką daro, kada nors gali nesusivaldyti ir padaryti tai, dėl ko gailėsis visą gyvenimą“, – moteris mano, kad vienintelė bausmė, galinti padėti Michailui, yra visai ne kalėjimas, kuriame jis galutinai pražūtų, o priverstinis gydymas nuo alkoholizmo. O toks Lietuvoje yra netaikomas, todėl viskas priklauso tik nuo paties Michailo.
„Buvo įvairiausių įvykių mano gyvenime, ir ne tik mano – dar kai buvo gyva motina, jis buvo pasiėmęs ginklą ir nusitaikęs iššovė, – sakė ji. – Gerai, kad buvo neužtaisytas. O brolis tada tik juokėsi. Ir tai, ką jis dabar daro su manimi, anksčiau darydavo prieš motiną.“
Nukentėjusioji prisipažino, kad kelis kartus brolis naktį jai prie kaklo buvo prikišęs peilį, o kartą į smilkinį iššovė iš neužtaisyto ginklo.
„Kadangi mano kambario durys labai girgžda, kai jis naktį girtas ateidavo, visą laiką išgirsdavau, bet nesikeldavau, apsimesdavau, kad miegu, o jis priėjęs visais žodžiais iškoliodavo, paskui prikišdavo peilį, o kartą ir ginklą“, – sakė ji.
Moteris nežino, kaip jai reikės toliau gyventi – dar po mirties broliui buvo užsiminusi, kad reikėtų butą parduoti ir nusipirkti abiems po atskirą, tačiau esą Michailas jai pareiškė, jog tai jai pavyks padaryti „tik per jo lavoną“.
„Aš net nepamenu, kada jį paskutinį kartą mačiau blaivų – net po to, kai iškviečiau policiją, jis man priekaištavo, kad ar aš suvokiu, kur įsivėliau ir ką padariau, nes už tai man atsirūgs, – neslėpdama jaudulio kalbėjo Natalija. – Ir nors jis sako, kad negeria alkoholio, taip nėra – jis net vakar vakare namuose siautėjo, viską daužė, trankė. Aš suprantu, kad jam didžiulė priklausomybė nuo alkoholio, bet jeigu jis jau pats negali, reikia jam padėti. Tik nežinau, kaip.“
Moteris neslėpė, kad galėtų taikiai gyventi su broliu, tačiau esą šis nenori.
„Aš jo ne kartą prašiau mesti alkoholį, ne kartą daviau jam galimybę pasikeisti – juk, kaip sakoma, net žudikams duodamas paskutinis šansas“, – liejo ašaras moteris.