Jei visuomenė palaikys gedinčioms mamai ir sesei kilusią idėją, A. Markutienė viliasi, kad jau kitąmet balandžio 14-ąją žmonės uždegs žvakutes už visus kelyje žuvusius plieninių žirgų valdytojus.
Kelyje visi lygūs
Kitą dieną po laidotuvių paskambinusį sunkvežimio vairuotoją pakvietusi į žuvusio Donato butą, A. Markutienė sako norėjusi, kad šis suvoktų, koks žmogus žuvo.
D. Tebelškį į paskutinę kelionę didžiulė minia artimųjų, bičiulių ir jį pažinojusiųjų palydėjo prieš dvi savaites, tačiau jo namai vis dar atrodo taip, tarsi jaunuolis būtų tik trumpam išėjęs. Daugiabučio aikštelėje tebestovi raudona „Honda Prelude“, o bute šeimininko tarsi laukia aistrą automobilių sportui išduodantys daiktai: gausybė lenktynėse laimėtų taurių, šūsnys diplomų bei slalomo trasų brėžinių, „Hondos“ rakteliai, netgi automobilio sėdynė ir kompiuterinio žaidimo įrenginiai – vairas, pedalai, pavarų lazda, leidžiantys pasijusti kaip tikroje trasoje.
Ant stalo greta D. Tebelškio pasiekimus lenktynėse liudijančių apdovanojimų ir jo paties, besišypsančio simpatiško vaikino, iškėlusio du pirštus į viršų – pergalės ženklą, nuotrauka. Ant palangės – Donato motociklų modelių kolekcija. Tiesa, belikusi tik dalis eksponatų. Kai kas dovanota jo su draugu įkurtam automobilių sporto klubui „Vėtra“. Vieną, labiausiai vertintą kolekcijos eksponatą artimieji įdėjo Donatui į paskutinę kelionę.
„Kad ir ten galėtų pasidžiaugti“, – tarsteli mama.
Po šio vairuotojo profesionalo žūties simboliškai atrodo ant šaldytuvo Donato priklijuotas lipdukas – geltoname fone automobilis ir motociklas greta su artimiesiems skausmingai geliančiu užrašu: kelyje lygūs.
„Ar tikrai lygūs?“ – lipduką paliečia po sunkvežimio ratais žuvusio motociklininko mama.
A. Markutienei smigo į širdį po sūnaus laidotuvių viešojoje erdvėje perskaityti vieno aukšto rango kelių policijos pareigūno žodžiai, esą visi motociklininkai viršija greitį.
„Man skaudu, kodėl motociklininkų taip nekenčia. Neteisinga kaltinti visus lakstant. Pažįstu ne vieną moterį motociklininkę. Jos tikrai važinėja atsargiai. O Donatas buvo ypač atsargus“, – tvirtino moteris.
Svarstė atšaukti pamoką
kimokyklinę pedagogiką studijuojanti ir vaikų darželyje praktiką atliekanti Audronė buvo apsupta mažųjų, kai sulaukė sūnaus draugės skambučio: „Nebėra Donato“.
Pirmoji motinos reakcija – jokių emocijų. Sąmonė atsisakė priimti klaikią realybę, po kelių akimirkų užgriuvusią visu sunkumu.
„Mane visą sutraukė mėšlungis: krūtinę, pečius, rankas. Dabar žinau, ką iš tiesų reiškia posakis „peiliu į širdį“. Taip skaudėjo širdį, tarsi tikrai ją gręžtų peilio ašmenys“, – „Sekundei“ pasakojo A. Markutienė.
Ant stalo greta D. Tebelškio pasiekimus lenktynėse liudijančių apdovanojimų ir jo paties, besišypsančio simpatiško vaikino, iškėlusio du pirštus į viršų – pergalės ženklą, nuotrauka.
Lyg košmariškame sapne rankos neklausė bandant surinkti Vilniuje gyvenančios dukters telefono numerį. Po tragedijos Audronei artimieji neleido eiti atpažinti žuvusio sūnaus. Motinos atmintis visam laikui išsaugos paskutinį kartą matytą besišypsantį jo veidą. Nelaimės rytą prieš išeidamas į darbą Donatas užsukęs pas mamą dar svarstė, ar nevertėtų dėl tądien pliaupusio lietaus atšaukti rytinės motociklo vairavimo pamokos.
Pasak Audronės, su sūnumi jiedu aptardavo net menkiausias smulkmenas. Koks tvirtas ryšys juodu siejo, liudija ir sūnaus sprendimas savarankišką gyvenimą pradėti ne atsitraukiant nuo šeimos, o pasiliekant kuo arčiau jos – Donato ir mamos butus tame pačiame daugiabutyje teskiria koridorius.
„Išlėkiau į darbą sūnų palikusi išgerti arbatos“, – pamena Audronė.
Dvi savaitės po tragedijos ji vis dar negali patikėti, kad taip daugiau nebebus.
Įspėdavo saugotis žioplių
A. Markutienė sako visiškai pasitikinti ikiteisminį tyrimą atliekančiais pareigūnais. Žino, kad tereikia išlaukti tiesos valandos. Vos išgirdus žinią apie nelaimę pirmoji į galvą šovusi mintis: mašina blokavo sūnui kelią.
„Aš iš karto supratau, kaip įvyko nelaimė, nors net nežinojau, kurioje vietoje žuvo.
Jis tiek kartų yra išvengęs avarinių situacijų, o šįkart neturėjo jokio pasirinkimo. Negalime net pasakyti, ar spėjo motociklą guldyti. Nebent paskutinę akimirką, kai nebesuvokė, kas vyksta“, – svarsto A. Markutienė.
Kad prieš motociklu trenkdamasis į kairėn sukantį ir kelią pastojusį sunkvežimį Donatas neviršijo greičio, Audronė nė trupučio neabejoja. Jis nebuvo iš fanatikų, adrenalino ieškančių gatvėje. Anot mamos, sūnus – užsigimęs vairavimo instruktorius. Net vairuojantys draugai pyktelėdavo, kai keleivio vietoje sėdintis Donatas vardydavo jų daromas klaidas.
„Jam į kraują buvo įaugęs įprotis vairuoti saugiai. Kartodavo, kad vairuojant reikia žiūrėti net tik tiesiai, bet matyti, kas vyksta kairėje, dešinėje – nežinia, koks žioplys priešais iššoks“, – sūnaus dažną pamokymą pamena mama.
O šįkart D. Tebelškis važiavo dargi ne savo, o darbo, „Regitroje“ išsinuomotu „Yamaha“ motociklu – po mokinio išlaikyto egzamino grįžo į savo darbovietę, „Pavaros“ vairavimo mokyklą, kur jo laukė kiti mokiniai. Po smūgio į kelią užtvėrusį vilkiką „MAN“ panevėžietis žuvo vietoje. Nepadėjo nei šalmas, nei kitos apsaugos priemonės.
„Įsivaizduoju, koks jis laimingas važiavo – mokinys išlaikė egzaminą! Jam labai rūpėdavo mokinių rezultatai. Donatas jo darbas buvo labai brangus. Neįtikėtina, kad jis rizikuotų greičiu“, – pasakojo A. Markutienė.
Vairuotoją pakvietė į namus
Kitą dieną po laidotuvių žuvusiojo artimieji sulaukė sunkvežimio vairuotojo skambučio. Audronė susitikti jį pakvietė į Donato butą.
„Norėjau, kad suvoktų, koks žmogus žuvo“, – paaiškina mama.
Įėjęs į butą vairuotojas pravirko. Parklupęs prieš Donato nuotrauką artimųjų akivaizdoje tris kartus pakartojo nematęs motociklininko.
„Suprantu, kad jis irgi sutrikęs. Bet mums nuo to nepalengvėjo. Jei jis būtų nuoširdus, prisiimtų atsakomybę. Su dukra buvome pasirengusios jam atleisti. Mes būtume radusios tiek stiprybės. Mums labai gaila to jauno vairuotojo, padariusio lemtingą klaidą, bet reikia drąsos pripažinti, kas iš tiesų įvyko“, – sako A. Markutienė.
Ji turėjo teisę susipažinti su bylos medžiaga. Bet iškviesta į policiją nesigilino, ką surinko tyrėjai. Neturėjo jėgų skaityti sūnaus tragedijos smulkmenų.
Kita vertus, Audronė abejoja, ar to jai reikia. Aiškintis įvykio aplinkybes palieka specialistams.
„Susitikimas su tyrėja ir prokurore buvo labai šiltas. Kartais taip būna: esi šalia žmogaus ir tiesiog jauti iš jo sklindantį nuoširdų palaikymą. Mes pasitikime pareigūnais“, – dėl tyrimo sako esanti rami mama.
Tebeieško liudytojų
Panevėžio vyriausiojo policijos komisariato atstovės spaudai Rasos Černauskaitės teigimu, šiuo metu bylos medžiaga išsiųsta į Vilnių eismo įvykių ekspertams, nes Panevėžys tokių specialistų neturi. Jie ištirs surinktus įrodymus ir atsakys į tyrėjams kilusius klausimus.
Tačiau policija vis dar tebeieško eismo įvykio liudytojų. Pasak R. Černauskaitės, kartais liudytojų papasakota smulkmena gali tapti lemtinga aplinkybe.
„Sekundės“ žiniomis, pareigūnams parodymus jau davė trys liudytojai. Vienas jų pasakojo važiavęs automobiliu, kai motociklas pralėkė tarsi pro stovintį. Tačiau kiti du liudytojai kalbėjo priešingai. Vienas, važiavęs Donatui iš paskos Pramonės gatve, pasakojo, kad motociklininkas važiavęs leistinu greičiu, o sunkvežimis nė nepristabdęs, tiesiai prieš jį užsuko į kairę. Tą patį patvirtino ir antrasis liudininkas, sukęs iš aikštelės, ties kuria posūkis Donatui tapo mirtinais spąstais.
Pinigai neatpirks
A. Markutienė atvira: iš pradžių troškusi, kad sunkvežimio vairuotojas kentėtų taip pat, kaip po jo ratais žuvusio Donato artimieji. Dabar neapykantos mamos širdyje neliko.
„Negalima į vairuotoją žiūrėti kaip į žmogžudį. Juk jis netykojo su peiliu už kampo, neįsiveržė į namus. Avariją įvyko dėl neapdairumo. Bet už tai irgi turėtų prisiimti atsakomybę“, – sako Audronė.
Kokia bausmė būtų teisinga ir pelnyta, gedinti mama nesvarsto. Tokios netekties jai niekas neatlygins.
„Ar vairuotoją nubaustų, ar ne, kad ir kokią sumą kas mums išmokėtų, niekas man neatstos sūnaus, o sesei – brolio. Ir Donatas nebuvo materialistas. Jam buvo tas pats, ar kišenėje 2 Eur, ar 200. Mums pinigai tėra galimybė pragyventi, bet ne tikslas. Netekusi sūnaus, aš praradau dalį savęs“, – sako A. Markutienė.
Į trasą išlydėdavo rami
Automobilių sportas buvo D. Tebelškio didžioji aistra. Jo „Hondą CRX“ dažnai buvo galima matyti slalomo trasoje. Mamą ramindavo: nebijok, slalome nežūsiu. Kai kartą Kačerginėje po varžybų organizatoriai leido trasoje pavežioti artimuosius, Donatas pasiūlė lenktynių malonumą išbandyti mamai.
„Bijojau mirtinai. Bet ramino: negi tu dar nežinai, kaip saugiai vairuoju“, – pamena A. Markutienė.
Pirmąsias tris sekundes mama gailėjosi įsėdusi į lenktynių automobilį. Po to, sako, nesuvokusi, kas vyksta, o pralėkus trasą išlipo tarsi apsvaigusi, linkstančiomis kojomis. Vis dėlto, anot Audronės, po tokio pasivažinėjimo sūnų į varžybas išleisdavusi jau ramia širdimi. Bet suprato, kad pačiai geriau jo laukti namuose.
„Kai manęs tarp žiūrovų nebūdavo, jis laimėdavo. Kartą žiūrėdama į sūnų trasoje net apsiverkiau – įtampa padarė savo, o gal mamai persidavė vaiko jaudulys? Peržiūrėjusi prie lenktyninės mašinos įmontuotos vaizdo kameros įrašą, nustebau: net jo rankų mostus jaučiau. Kai paskutinį kartą buvau varžybose, jam nepasisekė. Gal jaudulys, kad mama žiūri, padarė savo?“ – pasakojo A. Markutienė.
Lenktynėse iškovotus apdovanojimus Donatas rengėsi eksponuoti planuotoje atidaryti naujoje mokymo klasėje. Kad mokiniai pasitikėtų saugiai ir atsakingai vairuoti juos mokančiu dėstytoju ir instruktoriumi.
Iš Lietuvos niekur
Kadaise D. Tebelškis paragavo emigranto duonos. Airijoje, Anglijoje padirbėjęs keletą mėnesių vaikinas grįžęs namo tvirtai pasakė: iš čia niekur.
Prieš šešerius metus pradėjęs dirbti vairavimo mokykloje, vaikinas iš pradžių jos autoservise atliko šaltkalvio praktiką, vėliau dirbo vadybininku, o galiausiai ėmėsi instruktoriaus darbo – mokė vairuoti automobiliais ir motociklais. Pats turėjo visų kategorijų vairuotojo pažymėjimą. Jo požiūrį į vairavimą rodo neeiliniai įvertinimai. Pernai laimėjo Panevėžio apskrities VPK organizuotą „Saugiausio Panevėžio apskrities vairuotojo“ konkursą. Prieš porą metų buvo pripažintas saugiausiu miesto vairuotoju.
D. Tebelškio žūties vietoje ligi šiol dega žvakelės. Ir jų liepsnelės plazdės tol, kol bus žvakutę už Donatą uždegančių draugų.