„Kreipiuosi į Jus su prašymu apsvarstyti piliečio Sauliaus Rasalo elgesį bei jo veiksmų teisėtumą ir pateikti man išsamų atsakymą į klausimą: kuo remiantis šis pilietis, būdamas Anykščių r. Andrioniškio seniūnijos seniūnu, davė leidimą įrengti senose Andrioniškio kapinėse kapavietę naujam laidojimui. Tose kapinaitėse yra mano giminės kapas. Šalia jo buvo mažas lopinėlis žemės, kur niekad niekas nebuvo palaidotas. Maždaug prieš metus ten „išdygo“ paminklas gyviesiems, ant kurio išgraviruota tik pavardė ir pora vardų (nėra nei gimimo, nei mirties datų). Visas šis „neva kapas“ aprėmintas aukštu betoniniu borteliu. Nei mes, nei priešais esančios kitos kapavietės kaimynai negalime prieiti prie artimųjų kapų, nes trukdo ši „naujo kapo“ tvora“ - merui parašė D. Urbonienė.
Saulių Rasalą kaltina korupcija
Buvęs Andrioniškio seniūnas, dabar dirbantis Anykščių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoju S. Rasalas ‚Anykštai“ tvirtina, kad Rudokai jam aiškino, kad toje vietoje buvo palaidoti jų giminės atstovai, todėl jis neva pasikalbėjęs su aplinkinius kapus prižiūrinčiais žmonėmis ir leido gyviems žmonėms įsirengti kapavietę. Tuo tarpu D. Urbonienė tikina, kad bent jau su jos tėvais S. Rasalas nesikalbėjęs, o kapų žemės neva grobimui buvo ruoštasi iš anksto.
„Ten nebuvo jokio kapo požymio, bet gal prieš dvejus metus, per Vėlines, pievutėje šalia mano senelio Povilo Laurinonio kapo pamačiau degančią žvakelę“, – „Anykštai“ pasakoja D. Urbonienė. Žvakelė, moters įsitikinimu, buvęs lyg savotiškas „įdirbis“, bandant parodyti, kad ten palaidotas žmogus...
„Kreipiuosi į Jus, kad pareikalautumėte iš pono Sauliaus Rasalo pasiaiškinimo ir, jeigu jis pateiks nors vieną įstatymiškai įteisintą dokumentą, patvirtinantį, kad šalia Laurinonio Povilo kapo 100 metų bėgyje buvo palaidotas žmogus (juolab Rudokų giminės atstovas), aš didžiai atsiprašysiu S.Rasalo. Priešingu atveju kreipsiuosi į teismą ir klausimą dėl valdininko savivalės toliau kelsiu į viešumą, nes nekompetetingas, nemąstantis ir greičiausiai korumpuotas (juk už „ačiū“ kažin ar „durniui“ duosi žemės?!) žmogus vis tik neturėtų ir toliau lipti karjeros laiptais laisvoje šalyje, kuri taip sunkiai bando lipti iš šito liūno (kalba netaisyta,- red.past)“, – rašte Anykščių rajono merui K.Tubiui išdėstė D.Urbonienė.
Posakis „duok durniui žemės“, neva paleistas paties S. Rasalo. D. Urbonienė ir „Anykštai“, ir LNK televizijos laidai „24 valandos“ aiškino, kad buvęs Andrioniškio seniūnas jai pataręs „duoti durniui kelią“, nes neva Rudokai savo kapavietei pasirinko pačią blogiausią vietą visose kapinėse. S. Rasalas tvirtino, kad apie kelią ir durnių su D. Urboniene nekalbėjęs, tačiau pozicijos, kad Rudokų pasirinkta vieta nėra pati geriausia kapinėse, nepakeitė. „Jei žmogus galvoja, kad jam reikia užgrobti žemę, kad galėtų patogiai įsitaisyti anam gyvenimui, tai kam jis renkasi tokia netinkamą vietą?“, - retoriškai klausė savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas.
Kol kas ant antkapio iškaltos tik gyvų Rudokų pavardės ir vardai – Jonas ir Teresė Romutė. S. Rasalas aiškino, kad bus iškalti ir mirusius gimines įamžinantys užrašai, jo teigimu, gyvieji dabar archyvuose aiškinasi jų gimimo ir mirties datas...
Mano, kad persistengė statybininkai
„Anykštai“ S. Rasalas kalbėjo, kad dabar ir jam atrodo, kad Rudokai įsirengė per daug masyvią kapavietę. Tačiau, jo teigimu, pagal bendrąsias kapinių priežiūros taisykles kapas negali būti didesnis nei 2,5 metrų pločio ir 2,8 metro ilgio – šio reikalavimo Rudokai nepažeidė. Buvusio seniūno teigimu, kapo tvoros aukštis šlaite gali būti iki 0,5 metro aukščio – tokio pažeidimo taip pat nėra. S. Rasalas kalbėjo, kad neradęs taisyklių, kurios reglamentuotų atstumus tarp kapų. Valdininkas dėstė, kad greičiausiai tie atstumai būtų numatyti bendrajame kapinių plane, jei Andrioniškio kapinės turėtų tokį planą. Jo teigimu, senosios Andrioniškio kapinės užstatytos stichiškai ir bandant jose padaryti šiokią tokią tvarką, reikėtų atlikti visų kapinių rekonstrukciją.
„Rudoką mačiau vieną kartą, tada kai atvažiavo kalbėtis dėl kapavietės. Jis Niūronyse ar Elminkuose gyvena. Kapinėse kartu apžiūrėjom vietą, kur jis norėjo įsirengti kapavietę, kalbėjo apie artimo žmogaus palaidojimą, nostalgiją... Bandžiau atkalbėti, bet jis norėjo tos vietos“, – pasakojo administracijos direktoriaus pavaduotojas S. Rasalas. „Anykštai“ jis pripažino, kad nei jis, nei kapinių sargas neženklino kapavietės – buvo lyg ir akivaizdu, kad antkapių apsuptas laisvas žemės lopinėlis nėra didesnis nei gali būti skirtas kapavietei pagal taisykles. S.Rasalas sakė manąs, kad dėl tvoros priglaudimo prie kitų kapų yra kalčiausi Rudoko užsakymą atlikę statybininkai, nes vargu ar pats šis žmogus norėjo pakovoti...
S. Rasalas kalbėjo, kad siūlęs susėsti būsimiems kapinių kaimynams ir susitarti, kaip spręsti konfliktinę situaciją. „Na, bus nemalonu ten gulėti, jei vaikštantys per kapą keiks“, - kodėl reikia derinti interesus, aiškino valdininkas.
Senose kapinėse žiūri „pagal situaciją“
Regis, problema būtų nekilusi, jei prieš Rudokams mūrijant kapavietės bortelius, kapinių sargas ar Andrioniškio seniūnijos darbuotojas būtų sužymėjęs naujos kapavietės ribas.
Tačiau dabartinė Andrioniškio seniūnė Laima Repečkienė „Anykštai“ sakė, kad normali tvarka bus tik naujose Andrioniškio kapinėse, kur yra būsimų kapaviečių planas, numatyti takai, praėjimai tarp kapų. Pasak seniūnės, naujose kapinėse andrioniškiečiai dar nelaidojami, dar vis įsitenkama senosiose kapinėse, kur laidojant „žiūrima į situaciją ir reljefą“. „Problemą galima išspręsti tik kaimyninius kapus prižiūrintiems asmenims bandant susitarti“, – tikino seniūnė. Jos teigimu, pačių Laurinonių kapavietė yra platesnė nei numatoma bendrosiose kapinių taisyklėse, tad vienas iš problemos sprendimo būdų - sumažinti ne naująją Rudokų kapavietę, o senąjį Laurinonių kapo aptvėrimą.
Seniūnė aiškino, kad daugelis Andrioniškio kapinių lankytojų susiduria su panašiomis problemomis kaip D. Urbonienė – kapai sugrūsti ir normalūs praėjimai mažai kur likę.
Ginčai teismų nepasiekia
Anykščių kapines administruojančios UAB “Anykščių komunalinis ūkis“ direktoriaus Kazimiero Šapokos teigimu, nesutarimų būna ir dėl kapaviečių įrengimo miesto kapinėse. Pasitaiko, kad žmonės tarpusavyje neišsprendžia problemų ir komunalininkai turi įsikišti kaip arbitrai, tačiau teismų, pasak K. Šapokos, tokie ginčai niekada nebuvo pasiekę. Anykščių rajono apylinkės teismo pirmininkės pareigas laikinai einanti Vitalija Ragauskienė taip pat sakė neatsimenanti atvejo, kad teismas spręstų kapaviečių klausimus ir net apie tokias bylas nėra girdėjusi.
Tuo tarpu D. Urbonienė „Anykštai“ teigė, kad yra linkusi sukurti precedentą ir kreiptis į teismą. Pasak jau daugiau nei dešimtmetį Norvegijoje gyvenančios moters, ji mananti, kad išniekintas jos artimųjų atminimas, o dėl to kaltas ir buvęs Andrioniškio seniūnas S. Rasalas, kuris, jos įsitikinimu, netinkamai atliko savo pareigas.
Linkęs ieškoti kompromisų
Jono ir Teresės Romutės Rudokų sūnus, mokslų daktaras Vidmantas Rudokas, „Anykštos“ pakalbintas apie kapinių problemą, tikino, kad pats bandys susirasti D. Urbonienę ir su ja susitarti. „Susiieškosiu. Reikia kalbėtis, o ne įrodinėti savo tiesą. Tik kažin, ar rasiu bendrą kalbą, ar ji nusiteikusi kalbėtis, jeigu tokiu keliu eina“, – apie būsimą pokalbį su D. Urboniene svarstė V. Rudokas.
„Andrioniškio kapinėse apie 1920-1930 metus palaidota mano prosenelė Petronėlė Rudokienė, vėliau - senelio brolis. Yra liudijimai, kad šita vieta -mano protėvių kapavietė. Mano tetos atsimena... Nebuvo kam juo rūpintis, todėl kapas nunyko. O tėvuko noras atgulti Andrioniškio kapinėse yra natūralus – jis tikras, jau kelintos kartos, niūronietis. Žmogus nori grįžti ir atsigulti šalia savųjų. Ar gali tai būti problema?“ – retoriškai klausė V. Rudokas, tikindamas, jog stengsis bordiūrų klausimą išspręsti taip, kad vėliau mirusiųjų gyvieji nekoneveiktų.
