Iki 30 vyrų per parą, septynias dienas per savaitę, ketverius metus, praneša cnn.com.
Jos istorija išryškina žiaurią Meksikoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose vykstančios prekybos žmonėmis realybę, nusikaltėlių pasaulį, kuris sugriovė dešimčių tūkstančių Meksikos mergaičių, tokių kaip Karla, gyvenimus.
Prekyba žmonėmis tapo tokiu pelningu ir paplitusiu verslu, kad nebelieka jokių sienų – ji sujungia miestus centrinėje Meksikoje su tokiais didmiesčiais kaip Atlanta ar Niujorkas. Ir JAV, ir Meksikos pareigūnai rodo į miestą centrinėje Meksikoje, kuris ilgus metus buvo pagrindinis prekybos žmonėmis šaltinis ir vieta, kur aukos nugabenamos prieš tai, kai galiausiai priverčiamos užsiimti prostitucija. Šis miestas vadinasi Tenancingas.
Nors šiame mieste gyvena tik 13 tūkstančių gyventojų, jis labai garsus kalbant apie prostituciją ir sąvadavimą, teigia Susan Coppedge, kuri šiuo metu užima JAV Valstybės departamento ambasadorės ypatingiems pavedimams kovoje su žmonių prekyba pareigas, o anksčiau dirbo JAV prokuratūroje Atlantoje.
„Štai kuo užsiima šis miestas. Tai jo industrija, – tvirtina S. Coppedge. – Ir iki šiol mažesnėse, kaimo bendruomenėse jaunos merginos neturi jokio supratimo, kad miestas garsėja būtent tuo, tad joms iš ten atvykę vyrai nekelia jokio įtarimo. Jie mano, kad su tuo žmogumi jų laukia puiki ateitis. Jos mano, kad jie myli, ir kaskart tai būna ta pati verbavimo istorija“.
Su ja bjauriai elgėsi nuo penkerių
Karla tvirtina kentusi šiurkštų elgesį nuo tada, kiek save prisimena. Mergaitė jautėsi atstumta mamos. „Esu kilusi iš probleminės šeimos. Patyriau seksualinę prievartą ir šiurkštų elgesį nuo penkerių, tai buvo giminaitis“, – pasakoja Karla.
Kai jai sukako dvylika, į ją nusitaikė prekeivis žmonėmis, kuris bandė suvilioti paauglę gražiais žodžiais ir greitu automobiliu. Karla pasakoja, kad laukė kelių draugų netoli metro stoties Meksike, kai prie jos priėjo saldainius pardavinėjantis mažas berniukas, kuris pasakė, kad jai dovanų saldainių siunčia kažkoks žmogus. Po penkių minučių prie jos priėjo vyresnio amžiaus vyras ir prisistatė naudotų automobilių pardavėju.
Pradinis nesmagumas išgaravo iškart, vos tik vyras pradėjo jai pasakoti, kad vaikystėje taip pat patyrė prievartą. Karla prisimena, kad jis buvo labai švelnus ir pakankamai džentelmeniškas. Jiedu pasikeitė telefono numeriais ir kai po savaitės jis jai paskambino, Karla pamena pasijautusi ypatingai. Jis pakvietė ją kartu keliauti į netoliese esančią Pueblą ir galutinai apstulbino, pasirodęs su ryškiai raudonu automobiliu „Firebird Trans Am“.
„Kai pamačiau mašiną, negalėjau tuo patikėti. Toks didelis automobilis mane labai sužavėjo. Buvau susijaudinusi. Jis pakvietė mane lipti į automobilį ir pakeliauti“, – toliau dalinasi prisiminimais Karla.
Pavojaus signalai
22 metų vyrui, dešimt metų vyresniam už Karlą, nereikėjo ilgai įkalbinėti jos važiuoti kartu, ypač po to, kai vieną vakarą jai truputį pavėlavus grįžti namo, motina visai neatidarė namų durų.
„Kitą dieną aš su juo išvažiavau. Gyvenau su juo tris mėnesius, tą laiką jis su manimi elgėsi labai gražiai. Jis mane mylėjo, pirko man drabužius, suteikė man dėmesį, pirko batus, gėles, šokoladus, viskas buvo gražu“, – pasakoja Karla.
Pavojaus signalų paauglė kol kas neįžvelgė. Ji prisimena, kad jos vaikinas savaitei ją palikdavo vieną jų bute. Kiekvieną savaitę čia pasirodydavo jo pusbroliai, kaskart vis su naujomis merginomis. Kai Karla pagaliau sukaupė drąsą paklausti, kuo jie užsiima, draugas jai pasakė tiesą: „Jie yra sąvadautojai“.
„Po kelių dienų jis man pradėjo pasakoti viską, ką turėsiu daryti. Apie pozas, kiek turėsiu imti, ką turėsiu su klientu daryti ir kiek laiko, kaip turėsiu su jais elgtis ir kaip kalbėti, kad jie duotų man daugiau pinigų“, – toliau prisiminimais dalijasi Karla.
Ketveri pragaro metai
Tai buvo košmaro, kuris tęsėsi ketverius metus, pradžia. Pirmą kartą priversta dirbti prostitute ji buvo nuvežta į Gvadalacharą, vieną didžiausių Meksikos miestų.
„Pradėjau dešimtą ryto ir baigiau vidurnaktį. Gvadalacharoje buvome savaitę. Paskaičiuokite. Savaitę po dvidešimt per parą. Kai kurie vyrai iš manęs šaipėsi, nes aš verkiau. Turėdavau užsimerkti, kad nematyčiau, ką jie su manimi daro, kad nieko nejausčiau“, – sako Karla.
Buvo dar keli miestai. Ji buvo siunčiama į viešnamius, pakelių motelius, prostitucija garsėjančias gatves ir net namus. Nebuvo jokių išeiginių ar atostogų, o po pirmųjų kelių dienų ji buvo priversta aptarnauti mažiausiai po tris dešimtis klientų per dieną ir taip septynias dienas per savaitę.
Karla prisimena, kaip prekiautojas žmonėmis užpuolė ją po to, kai vienas klientas jai paliko bučinio žymę: „Jis ėmė mane daužyti grandine per visą kūną. Smūgiavo kumščiais, spardė mane, rovė man plaukus, spjaudė man į veidą, ir tądien netgi degino lygintuvu. Sakiau jam, kad noriu išeiti, o jis kaltino mane įsimylėjus klientą. Jis man kartojo, kad man patinka būti kekše“.
Ir tada pasijuto nėščia
Vieną dieną, kai Karla dirbo prostitucijos paslaugomis garsėjančiame viešbutyje, čia pasirodė policija. Ji prisimena, kad pareigūnai išmėtė visus klientus, o viešbutį uždarė. Ji pagalvojo, kad išaušo jos laimės diena – policija išgelbės ją ir kitas merginas.
Jos viltys netrukus virto košmaru, kai policijos pareigūnai – pasak jos, jų buvo apie tris dešimtis – nusivedė merginas į kelis kambarius ir ėmė filmuoti jas kompromituojančiose pozose. Merginoms buvo pasakyta, kad vaizdo įrašai bus nusiųsti jų šeimoms, jeigu jos nepadarys visko, ko jie paprašys.
„Maniau, kad jie šlykštūs. Jie žinojo, kad mes esame nepilnametės. Mes dar net nebuvome subrendusios fiziškai. Visų veidai buvo liūdni. Buvo mergaičių, kurioms tebuvo po dešimt metų. Kai kurios verkė. Jos sakė pareigūnams kad yra nepilnametės, bet niekas nekreipė dėmesio“, – sako Karla.
Tada jai buvo trylika. Jos košmarų pasaulyje netgi nėštumas asocijavosi ne su džiaugsmu, o su siaubu. Būdama penkiolikos ji pagimdė mergaitę. Jos tėvas buvo sąvadautojas, kuris dukrele naudojosi kaip kilpa, kurią galėtų užveržti jai ant kaklo – jeigu Karla nepildys jo kiekvieno pageidavimo, jis grasindavo pakenkti kūdikiui ar net nužudyti jį. Praėjus mėnesiui nuo dukrelės gimimo tėvas ją iš Karlos paėmė. Mažylės jai neleido matyti ilgiau nei metus.
Karla Jacinto galiausiai buvo išgelbėta 2008 metais per Meksiko mieste surengtą kovos su prekyba žmonėmis operaciją.
Jos kančios truko ketverius labai ilgus metus. Kai viskas baigėsi, jis tebebuvo nepilnametė – šešiolikos – tačiau jai pavyko išgyventi šį siaubingą laikotarpį, kurio ji nepamirš iki pat savo gyvenimo pabaigos.
„Nusiimkite nuo akių raištį“
Dabar Karlai dvidešimt treji. Ji tapo kovos su prekyba žmonėmis advokate, pasakoja savo istoriją konferencijose ir visuomeniniuose renginiuose. Liepos mėnesį Vatikane ji savo istoriją papasakojo ir popiežiui Pranciškui, gegužės mėnesį – JAV Kongrese.
Jos parodymai buvo panaudoti kaip įrodymas rengiant vadinamąjį „Megan įstatymą“ (angl. Megan's Law), kuris įgalioja JAV valdžią dalintis informacija, susijusia su amerikiečiais vaikų prievartautojais, kai šie nuteistieji mėgina išvykti į užsienį.
Karla nori skleisti žinią, kad prekyba žmonėmis ir priverstinė prostitucija vis dar vyksta ir tai yra vis aštrėjanti problema šiame pasaulyje. Ji įsitikinusi: „Šios nepilnametės yra apgaule išviliojamos, masinamos ir ištraukiamos iš savo šeimų. Neužtenka vien išklausyti manęs. Jus turite sužinoti, kas man nutiko ir nusiimti raištų nuo savo akių“.
Karla įsitikinusi, kad nieko nedarant daugybė mergaičių susidurs su prekybos žmonėmis rizika ir bus išprievartautos tūkstančius kartų, kaip kad nutiko jai.
