Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) paskelbė, kad Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TIK bene garsiausiam Lietuvos nusikaltėliui privalės sumokėti 2 tūkst. eurų. Teismo paskelbtas sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas, todėl jau artimiausiu metu į H. Daktaro sąskaitą turėtų įplaukti solidi suma – jis už savo pinigus galės įsigyti tualetinio popieriaus, kurio nepritekliumi skundėsi teisėjams.
Tiesa, H. Daktaras savo nepatogumus įkalinimo įstaigoje buvo įvertinęs gerokai didesne suma – iš Lukiškių TIK ir Kalėjimų departamento prašė priteisti net 289 tūkst. 620 Eur. Tačiau ši suma yra pernelyg didelė ir niekuo nepagrįsta, įsitikinę teisėjai.
Anot jų, laukdamas teismo už padarytus nusikaltimus H. Daktaras Lukiškių TIK buvo kalinamas 66 paras kamerose, kuriose jam tenkantis plotas ženkliai neatitiko normų, o 90 parų jis kalėjo kamerose, kuriose tenkantis plotas buvo tik nežymiai mažesnis nei nustatyta norma.
„Atsižvelgiant į šio pažeidimo trukmę, darytina išvada, kad nustatyta neturtinės žalos atlyginimo suma apskaičiuota atsižvelgus į tiek pažeidimą, susijusį su H. Daktarui kamerose tenkančiu plotu, tiek į higienos normų pažeidimus dėl temperatūros, drėgmės, apšvietimo normų, patalpos sienų būklės neatitikimo“, – sprendime pabrėžė teisėjai.
Pasak jų, byloje nėra duomenų, kad dėl kalinimo higienos normų neatitinkančiose kamerose H. Daktarui būtų pablogėjusi sveikata – į medikus jis kreipėsi tik vieną kartą, jam buvo suteikta pagalba, o kitų duomenų, jog jo sveikata būtų sutrikusi dėl įkalinimo sąlygų, kurios neatitinka nustatytų teisės aktais, teismui nebuvo nepateikta.
„H. Daktaro teiginiai apie suprastėjusį regėjimą dėl prasto patalpų apšvietimo tardymo izoliatoriuje nėra įrodyti, kadangi jo regėjimo pakitimai gali būti susiję tiek su didėjančiu amžiumi, tiek su liga, kuria, pasak paties pareiškėjo, jis serga nuo 2007 metų“, – nurodė teismas.
Trijų teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį, kad bet kurio nusikaltimu įtariamo asmens patalpinimas į tardymo izoliatorių, dėl tokio pobūdžio įstaigose esančio režimo, neabejotinai lemia eilės nepatogumų ir išgyvenimų, susijusių su asmens judėjimo ir veikimo laisvės apribojimu, atsiradimą, kurie savo ruožtu gali neigiamai įtakoti suimto asmens tiek fizinę, tiek psichologinę būklę, tačiau, nesant neteisėtų valstybinės valdžios institucijų aktų, valstybės civilinė atsakomybė dėl tokių potyrių neatsiranda.
„Akcentuotina, kad H. Daktaras yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas – Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu, – pažymėjo teisėjai. – Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę, o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę.“
Skųsdamasis teismui H. Daktaras nurodė, kad į Klaipėdos apygardos teismą, kuriame buvo nagrinėjama Daktarų grupuotės baudžiamoji byla, buvo vežamas iš Lukiškių TIK, nors kiti suimtieji buvo laikomi Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Jis taip pat nurodė, kad kameros neatitinka higienos normų, yra per mažos, jose nėra užtikrintas tinkamo lygio natūralus apšvietimas, o temperatūra kameroje, kurioje jis buvo laikomas, nesiekia minimalių higienos normų.
„Kameroje net nėra įrengtas radiatorius, o tualetas įrengtas toje pačioje gyvenamojoje patalpoje ir atskirtas tik sienele, be to, vienam nuteistajam per mėnesį skiriamas tik vienas tualetinio popieriaus ritinėlis“, – H. Daktaras skundėsi, kad nuolatinis šaltis trikdo kraujotaką, dėl to jis nuolat kenčia sąnarių ir širdies skausmus, nevyksta tinkamas nervų galūnių aprūpinimas maistinėmis medžiagomis, ūmėja nervų ligos, kameroje formuojasi pelėsis, kuris per kvėpavimo takus patenka į organizmą, o dėl natūralaus apšvietimo trūkumo silpnėja regėjimas.
Be to, jis aiškino, kad Lukiškių TIK patalpose nuolat veisiasi žiurkės ir kiti kenkėjai, dėl to į įkalinimo įstaigą nuolat atvyksta kenkėjų naikintojai.
„Pasivaikščiojimų kiemelis yra itin mažas, o jame galiu vaikščioti tik vieną valandą per dieną“, – piktinosi H. Daktaras.
Šiuo metu jis yra perkeltas į kitą kamerą – įsiteisėjus Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiui, H. Daktaras patalpintas į patalpas, kuriose gyvena nuteistieji iki gyvos galvos.