Aidint šūviams namie buvo ir tėvai

Klaipėdos apygardos teismas ketvirtadienį atvertė bylą, kurioje M. Jonkus kaltinamas 53 metų V. Dundulio nužudymu iš savanaudiškų paskatų ir siekiant nuslėpti kitą nusikaltimą, dėl neteisėto disponavimo šaunamuoju ginklu ir šaudmenimis, dėl šaunamojo ginklo ir šaudmenų pagrobimo. M. Jonkui gresia laisvės atėmimas iki gyvos galvos.

Nusikaltimas įvykdytas šiemet vasario 10 dieną pačiame Klaipėdos centre, viename Danės gatvės daugiabučių namų esančiame bute, kuriame gyveno V. Dundulis su tėvais.

Vyras buvo nušautas dieną, kai namie buvo ir jo tėvai. Įtariamas sulaikytas maždaug po dviejų parų. Sulaikymo operacijoje dalyvavo ir „Aro“ pareigūnai, nes buvo surinkta duomenų, jog įtariamasis yra neprognozuojamo elgesio.

Jis priešinosi, paaiškėjo, kad su savimi jis turėjo užtaisytą iš V Dundulio pagrobtą pistoletą.

Turėjo daug problemų ir priešų

M. Jonkaus ir V. Dundulio keliai susikirto, kai vaikinas rado internete verslininko įdėtą skelbimą apie parduodamą ginklą.

Per pirmines apklausas M. Jonkus teigė, jog siekė įsigyti ginklą, nes esą norėjo pagąsdinti draugės buvusį sugyventinį, kuris neduoda ramybės. M.Jonkus buvo prisipažinęs, kad pas V. Dundulį vyko turėdamas ketinimų ginklą ir šovinius pagrobti.

Teisme jis visiškai pakeitė savo parodymus, kaltę dėl visų jam pareikštų kaltinimų lyg ir pripažino, tačiau galiausiai paaiškėjo, kad atsakomybės vaikinas kratosi.

„Tai, ką papasakosiu dabar, dar niekam nepasakojau. Ginklo man tikrai reikėjo apsiginti pačiam, nes turėjau daug problemų, daug priešų. Taip ir atsidūriau pas V. Dundulį, kuris internete buvo paskelbęs, jog už 400 eurų parduoda pistoletą. Žudyti tikrai nieko neketinau, grobti ginklo – taip pat. Niekada specialiai nedaryčiau nusikaltimų“, – tikino M. Jonkus.

Jis pasakojo, kad 2009 metais sudaužė prabangų automobilį ir jo savininkai reikalavo atlyginti 50 tūkst. litų žalą. „Tas pirmasis mano nusikaltimas, kai ginkluotas bandžiau apiplėšti juvelyrinių dirbinių parduotuvę, susijęs būtent su tuo, jog reikėjo pinigų atsiskaityti su žmonėmis. Kai po ketverių metų (2013 metais – DELFI) išėjau iš pataisos namų, problemų ir priešų dar padaugėjo, todėl pamažu ir ėmiau galvoti, kad man reikalingas ginklas“, – tvirtino M. Jonkus.

Iššovė netyčia?

Jis telefonu susisiekė su pistoletą pardavinėjusiu V. Dunduliu, susitarė dėl susitikimo, nuvyko pas jį į namus. „Visą laiką dvejojau, ar man pirkti ginklą, nes bijojau, kad galiu prisidaryti didesnių problemų. Kai jau buvau pas V. Dundulį namuose, apžiūrinėjau ginklą, irgi dvejojau, ar jį pirkti. Kodėl neatsistojau ir neišėjau? Nežinau“, – mįslingas buvo kaltinamasis.

Jis ypač vengė klausimo, kaip nušovė V. Dundulį, nors ir prisipažino, kad tai padarė.

„Su V. Dunduliu sėdėjome ant sofos, aš jam buvau iš dešinės pusės. Apžiūrinėjau ginklą, o jis tuo metu kalbėjo telefonu. Staiga jis man čiupo už rankos, gal pastebėjo, jog netyčia atlaužiau saugiklį. Aš instinktyviai pašokau, pasisukau į jį ir ginklas iššovė. Tada pamačiau, jog liko gilzė. Kai krapščiau, nes norėjau ją išimti, ginklas šovė dar kartą, bet pataikė į sieną. Net nesupratau, kas atsitiko, mane ištiko šokas, todėl pabėgau“, – aiškino M. Jonkus.

Teisme pasigirdo nusistebėjimo, jog šoko ištiktas jaunuolis nesugebėjo iškviesti greitosios pagalbos medikų, nors ir suprato, kad sužeidė žmogų, tačiau suspėjo pasiimti ir ginklą, ir visus šovinius, kuriuos išsitraukė net iš atrakinto seifo.

„Tai, ką pasakoja kaltinamasis, yra netiesa, Vilmantą radome sukniubusį prie sofos atkaltės kairiajame krašte, tad šalia jo iš dešinės pusės niekas negalėjo sėdėti. Manau, jog kai sūnus kalbėjo telefonu, kaltinamasis tiesiog atsistojo ir šovė jam į galvą“, – savo numanomą įvykių versiją teisme išdėstė nužudyto V. Dundulio tėvas Vilhelmas Dundulis.

Prieš mirtį pranešė apie vestuves

Paklaustas, ką veikė dvi paras, kol buvo sulaikytas, M. Jonkus pasakojo, jog bastėsi po miestą, nes namie nerado sau vietos. „Per žinias tą patį vakarą pamačiau, jog buvo nušautas žmogus. Man ir šiaip yra sunki depresija, o tada ji dar labiau paūmėjo, net galvojau apie savižudybę. Tas dvi paras, kol buvau sulaikytas, nieko nedariau, o tik vaikščiojau ir svarsčiau, kaip elgtis“, – tikino kaltinamasis.

Paklaustas, ar jis pripažįsta savo kaltę dėl jam pateiktų kaltinimų, M. Jonkus atsakė teigiamai. Tačiau galiausiai ėmė dievagotis, jog žmogaus nužudyti tikrai nenorėjo. „Jo prisipažinimas tapo neprisipažinimu“, – konstatavo byloje kaltinimą palaikantis Klaipėdos apygardos prokuroras Arūnas Saunorius.

Byloje nukentėjusiaisiais pripažinti nužudytojo V. Dundulio tėvai Vilhelmas ir Stasė, sesuo Gintarė, sūnus Arnas ir dukra Ugnė. Bendras jų ieškinys atlyginti neturtinę žalą siekia 118 tūkst. litų.

„Ką aš išgyvenau? Kaip galima gyventi, kai netenki sūnaus. Galvojau, kad išprotėsiu. Parašiau 36 posmų poemą, kuri vadinasi „Kruvina aimana“. Joje sudėjau visą savo skausmą“, – teisme ašaras vos tramdė V. Dundulis.

S. Dundulienė tikino, jog iki šiol ir rytą, ir vakarą regi vaizdą, kaip negyvas sūnus guli ant sofos.

„Su tėčiu turėjome didelių planų, norėjome kartu įkurti verslą, nes kaip tik baigiu mokslus aukštojoje mokykloje. Dieną prieš nužudymą sesuo ir man, ir tėčiui pranešė, kad išteka. Kalbėjome, kad reikės kostiumus nešti į valyklą, bet nebespėjome. Tada dar nežinojome, kad sesuo laukiasi. Anūkas tuoj gims, o mūsų tėtis, jo senelis, jo taip ir nebepamatys“, – apie netektį kalbėjo A. Dundulis.