Paslaptinga kriminalisto mirtis

Sovietų Sąjungoje nebuvo ne tik gėjų, džiazo ir sekso. Socialistiniame rojuje neegzistavo ir organizuotas nusikalstamumas. Bent jau Baudžiamąjame kodekse tokios sąvokos nebuvo. Tad oficialiai negalėjo būti ir kovai su mafija skirto specialaus tuometinės milicijos padalinio. Teisėsaugininkai, matydami kylančią naują grėsmę, buvo priversti kaip nors suktis iš padėties.

Tačiau sunerimti teisėsaugos pareigūnus privertė įtarimai, kad banditai, norėdami paslėpti savo nusikalstamos veiklos pėdsakus, peržengė ribą, už kurios nebėra kelio atgal. Vieną 1980-ųjų vasaros rytą darbe nepasirodė Varėnos kriminalinės milicijos inspektorius Jurgis Grudzinskas.

„Su „Daktarais“ pirmą kartą teko susidurti 1980 metais, kai buvo nušautas į galvą Varėnos milicijos kriminalinės paieškos poskyrio viršininkas Grudzinskas ir tada viena iš versijų sklandė, kad tai galėjo būt kerštas, nes jis prieš nužudymą buvo už plėšimus sulaikęs gaują nusikaltėlių, - prisiminė buvęs aukštas to meto kriminalinės milicijos darbuotojas Juozas Rimkevičius. - Tai buvo kauniečiai, ir buvo pradėta naršyti, kas tie kauniečiai, kokios ten grupuotės, kuo jos užsiima ir tada bent jau aš pirmą kartą išgirdau apie tą J. Naujalio gatvę ir visą tą Vilijampolės chebrą”.

Chuliganai iš J. Naujalio gatvės

Taip ir nesurasto žudiko ar žudikų nušautas varėniškis kriminalistas J. Grudzinskas buvo pirmasis Lietuvoje, pradėjęs rinkti operatyvinius duomenis apie Kauno „Daktarus“. Būsimosios gaujos branduolys formavosi ir teritoriniu ir giminystės ryšių principu. Vilijampolėje, Juozo Naujalio gatvės 18-ame name kartu augo Henrikas Daktaras, jo vyresnis brolis Mečislovas bei broliai Rimantas ir Deividas Ganusauskai ir jų pusbrolis Ričardas Ganusauskas.

Ganusauskai giminystės ryšiais irgi susiję su H. Daktaru, nes jų močiutė buvo Henytės tėvo sesuo. Iš pradžių vaikus vienijo bendras pomėgis auginti karvelius, tačiau maždaug nuo 1976-ųjų juos pradėjo masinti jau nebe vaikiški žaidimai, o nusikaltimai. Pirmasis iš šios kompanijos už grotų papuolė tuomet dar tik 19-metis Henrikas. Būdamas girtas, jis užpuolė niekuo dėtus praeivius prie “Neringos” kino teatro.

Teismas chuliganui buvo švelnus – už šį nusikaltimą skyrė tik keletą mėnesių pataisos darbų. Jokio auklėjamojo poveikio tie darbai Henytei neturėjo – netrukus jis įsivėlė į muštynes šokių vakarėlyje ir persekiodamas bėgančius priešininkus suniokojo troleibusą.

„Tada Daktarui buvo 19 metų – buvo padaręs chuliganizmą Raudondvario plente Markso prospekte, anksčiau prie „Inkaro” gamyklos šokiuose išdaužęs troleibuso langą ir troleibuso laidus nuleido, - „Mafijos kronikose” prisiminė Kauno kriminalinės milicijos veteranas Jurijus Liaškinas . - Mes apklausėme žmones būdami kursantais-stažuotojais ir išėjome ant H. Daktaro. Mes trise nuvažiavom ir tą Daktarą atsivežėm. Apklausėme, bet jis, aišku, neprisipažino, labai agresyviai elgėsi. Nors jaunas, nesiskaitė su mumis”.

Henytės pravarde išgarsėjęs vilijampolietis mėgo prieš kitus nusikaltėlius puikuotis savo tvirta laikysena tardymo metu. Matyt, H. Daktaro supratimu, tai turėjo liudyti apie išskirtinį jo šaunumą ir vyriškumą.

„Na, tas užsispyrimas tylėjimas, neprisipažinimas, tai kaip ir įprastas dalykas tokiam amžiui, - pastebėjo J. Rimkevičius. - Vyresnio amžiaus nusikaltėliai, kurie įkliūna ir priversti duot parodymus, elgiasi kitaip, nes jie turi daugiau gyvenimo patirties, daugiau proto ir supratimo apie tai, kas vyksta ir kas jų laukia, o jaunimas... Jie daugiau besmegeniai šituo atžvilgiu. Jie užsisipyrę, tiesmuki, mėgsta pavaidinti, mėgsta būti didvyriais, kad juos pripažintų visi jų bendraminčiai”.

Pravieniškių „vierchas”

Tačiau antrą kartą teismas jaunajam H. Daktarui nebebuvo toks nuolaidus – už muštynes šokiuose jis buvo nuteistas dviem metams laisvės atėmimo Pravieniškių kolonijoje. Ten jis iškart įsitaisė pačioje kalinių socialinės hierarchijos viršūnėje. 

Vadinamieji „vierchai” kolonijose naudojasi išskirtinėmis privilegijomis. Iš esmės, jie ten gyvena ne ką blogiau nei namie – skirtumas tik tas, kad negali išeiti į laisvę.

„Jis valgė visai kitaip negu eiliniai, gal ir pasimatymų gaudavo daugiau, - „Mafijos kronikų” žurnalistui pasakojo buvęs Pravieniškių kolonijos prižiūrėtojas, kuriam teko iš arti stebėti H. Daktarą jaunystės metais. – Jis ir geriau apsirengęs vaikščiojo, visi kurie aukščiau stovėdavo už paprastus, jie visai kitaip atrodė”.

Kitaip nei kitų kalinių atrodo ir "vierchų" pasimatymai su savo artimaisiais. Pavyzdžiui, jiems leidžiama įsinešti kitiems griežtai draudžiamo alkoholio. Tai – nebylaus susitarimo tarp "viercho" ir kolonijos administracijos dalis.

„Vieną sykį aš mačiau jo tėvą. Tada dirbau pasimatymuose ir atvažiavo jo tėvas. Na, ir aišku, vienas dalykas, kai atvažiuoja pas tokį žmogų, tai ir valdžia, būdavo, perspėja, kad žiūrėk per daug griežtai su jais ten nesielk. Prašydavo truputį švelniau. Nes administracijos darbuotojams reikėjo palaikyti gerus santykius, nes visa politika vidaus gyvenimo daug priklausė nuo tų „vierchų”, - prisiminė buvęs Pravieniškių kolonijos darbuotojas. – Daktaro tėvas vienas atvažiavo ir pagal statutą turėjau perspėti, kad jisai neneštų draudžiamų daiktų į pasimatymą. Dar pamenu aš jį perspėjau, kad „šnapso” negalima, jis sako: „Ką jūs, aš savo sūnui vešiu „šnapso” į pasimatymą?” Bet kai jį atvedžiau į kambariuką ir pradėjau daryt patikrą, atidaręs vieną iš didžiulių krepšių, pamačiau degtinės butelį. Aš jį perspėjau: „Ką jūs darot? Juk galite likti be pasimatymo – užtenkta tik raportą parašyti, ir viskas - jūs išlėksit iš to pasimatymo”. H. Daktaro tėvas atsakė: „Na, ką jūs viršininke, juk žinai, pas ką atvažiavau, pas savo sūnų ... Na, tada triukšmo nekėliau, bet jis pareiškė, kad nei pats, nei sūnus negeria, todėl tas butelis buvo tik simbolinis. Aišku, pas mane įvairių abejonių liko, bet galvojau surizikuosiu, nes man irgi reikia palaikyti gerus ryšius, nes ir iš mano pusės buvo klausimų Henytei, kai reikėjo sutvarkyti kokius nors konfliktus. Paskui atėjo Henytė Daktariukas, aš jį įleidau pas tėvą, perspėjau kad nebūtų jokių nesąmonių, bet jis mane užtikrino: „Tu gi žinai su kuo kalbi, žodį duodu”.

Pirmoji „Daktarų“ byla

Dar sovietiniais metais automobilių vagystės, pasiturinčių miestiečių plėšimai buvo tapę Kauno kasdienybe. Nuo „Daktarų“ gaujos vyrų itin kentėjo to meto turtuoliai – brangiakailių žvėrelių augintojai.

„Šios specifinės publikos, vadinkime, įžūlus skeryčiojimasis, demonstravimas, nesiskaitymas, atkreipė mūsų dėmesį. Būdavo, kad sulaukdavome skambučių net iš Maskvos. Kažkuris iš tuometinių ministrų mūsų klausė: „Kas ten pas jūs darosi, kad kažkokie veikėjai, išėję iš restoranų ant mašinų prisigėrę pradeda šokinėti?”, - prisiminė dar sovietiniais metais aktyviai su vilijampoliečiais kovojęs to meto teisėsaugos pareigūnas Alvydas Sadeckas.

Kauno kriminalistai „Daktarų“ gaujos narius sulaikydavo nuolat, tačiau dažniausiai dėl įrodymų trūkumo netrukus juos būdavo priversti paleisti. Tai žinodami, sulaikomi „daktariniai“ elgdavosi itin įžūliai.

Todėl A. Sadeckui ir jo kolegoms iš specialaus sovietinės Lietuvos Vidaus reikalų ministerijos padalinio beliko pasiraitoti rankoves ir kibti į darbą. Buvo pakeltos visos neištirtos bylos, surinkta operatyvinė informacija, rastų vogtų daiktų savininkų buvo ieškoma per spaudą. Bylos buvo kruopščiai analizuojamos, ieškoma bendrų nusikaltimų bruožų. Tokio masto ir sudėtingumo tyrimo Lietuvos teisėsauga dar nebuvo dariusi.

Galiausiai tyrėjai pajuto, kad jų surinktų įrodymų tikrai turėtų užtekti įtikinti teismą pasiųsti „Daktarus“ ilgiems metams už grotų. Masinė sulaikymo operacija buvo numatyta ankstyvą 1986 m. rugsėjo 9 dienos rytą. Operaciją gerokai komplikavo tai, kad tyrėjai nusprendė iš anksto neinformuoti apie tai savo kolegų kauniečių.

Sulaikius gaujos branduolį, ruošiamos jiems bylos nuo kauniečių nebebuvo įmanoma nuslėpti. Tačiau Kauno teisėsaugos pareigūnų reputacija buvo tokia bloga, kad A. Sadeckas ir jo komanda ir toliau laikėsi visų įmanomų atsargumo priemonių.

„Pamenu, viena iš tardytojų, milicijos valdyboje miegojo su bylos medžiaga. Bijojom kur nors palikt pas kolegas seifuose. Aišku, kolegos kauniečiai pyko”, - sakė A. Sadeckas.

Kur dingo svarbus protokolas?

Ši byla buvo ypatinga viskuo. Tyrėjai nusprendė, kad 9 nusikaltėlių autoritetus iki teismo būtinai reikia izoliuoti vieną nuo kito. Tam įprastiniai tardymo izoliatoriai netiko. Todėl iki teismo, ir jo metu, vilijampoliečiai buvo įkalinti tuometiniame KGB kalėjime-tardymo izoliatoriuje, pačiame Vilniaus centre.

Tuo A. Sadeckas neapsiribojo. Kauno teisėjai jam irgi nekėlė pasitikėjimo. Ko gero pirmą kartą Lietuvos istorijoje Aukščiausiasis Teismas tapo pirmosios instancijos teismu. Teismas šią istorinę bylą atvertė 1987-ųjų vasarą.

Procesą filmavęs Lietuvos televizijos žurnalistas Alvydas Jancevičius prisimena, kad bylos nagrinėjimas prasidėjo nuo kuriozo.

„Tą rytą teismo salė buvo pilna, iškart sukėlė įtarimą, kad salėje buvo nemažai medikų. Į mano klausimą "ką tu čia veiki?" viena kolegė pasakė: „Tu žinai čia Kauno Daktarus teis”, - gerai nusiteikęs „Mafijos kronikose” prisiminė žurnalistikos veteranas A. Jancevičius. - Suprask, Kauno medikus. Kai jai paaiškinau, kad čia nieko bendro su medicina, nebent tiek, kad po „Daktarų“ apsilankymų ne vienam tekdavo kreiptis į medikus. Žinoma, buvau nepatikiliai įvertintas, bet po kaltinamosios išvados perskaitymo salė ištuštėjo”.

Dauguma gaujos narių teisme laikėsi įprastos taktikos – viską neigė. Tačiau mėgstamas nusikaltėlių triukas – pareikšti, kad tardymo metu jie buvo kankinami ir todėl liudijo prieš save, šįkart atsigręžė prieš juos pačius.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kriminalistų nenuvylė – jų triūsas buvo atlygintas ilgomis laisvės atėmimo bausmėmis H. Daktarui ir jo sėbrams. Gaujos vadeivai teismas skyrė 8 metus nelaisvės, jo bendrams – nuo 6 iki 10 metų. Kadangi šįkart pirmoji instancija buvo kartu ir paskutinė, nuosprendis įsiteisėjo iškart.

Nuskambėjus nuosprendžiui, A. Sadecko darbai nepasibaigė. Buvo nuspręsta, kad Lietuvai bus geriau, jei šitas devintukas kalės ne mūsų šalyje, o bus išsklaidytas po Rusijos platybes. Tam prireikė prašyti Maskvos palaiminimo, tačiau tuometinis milicijos papulkininkis A. Sadeckas savo pasiekė.

Deja, nepraėjus nei pusei skirtos bausmės laiko H. Daktaras jau mėgavosi atostogomis gimtajame Kaune. O netrukus jis galutinai išėjo į laisvę – A. Jancevičiaus nuomone, gana įtartinomis aplinkybėmis.

„Labai nustebau, kai iš Auščiausiosios Tarybos (dabartinio Seimo) archyvo vedėjos sužinojau, kad teisme nėra išsaugotas malonės komisijos posėdžio protokolas. Kažkodėl komisija to protokolo neatidavė archyvui. O juk po to posėdžio ir buvo patenkintas H. Daktaro prašymas paleisti jį anksčiau laiko”, - pastebėjo buvęs ilgametis žurnalistas A. Jancevičius.

„Mafijos kronikos – su Dailiumi Dargiu“, pirmadieniais, 20 val. per TV3 televiziją.