Iki gyvos galvos nuteistas garsiausias Lietuvos sprogdintojas atkakliai tylėjo net 15 metų, ignoruodamas daugybę žiniasklaidos pasiūlymų duoti interviu. Viešai „Vilniaus bomberis“ prabilo tik šioje dokumentinių filmų ciklo serijoje ir paskutinėje mafijos metraštininko, žurnalisto D. Dargio knygoje „Vilniaus bomberio išpažintis”.

„Aš labai užjaučiu Grainio žmoną ir tikrai man gaila, bet, taip sakant, nu darbas toks šuniškas, nedėkingas”, - prisimindamas savo garsiausią nusikaltimą – prieštaringos reputacijos bankininko Rimanto Grainio susprogdinimą, kalbėjo Lukiškių kalėjime jau beveik 16 metų kalintis V. Januškevičius.

Neeilinė figūra

Visi su V. Januškevičiumi bendravę teisėsaugos pareigūnai pabrėžia – su tokiu nusikaltėliu jiems iki tol susidurti dar neteko ir, duok Dieve, kad ir ateityje netektų. It koks blogio genijus V. Januškevičius kruopščiai planavo kiekvieną savo žingsnį.

„Pagal visų nusikaltimų padarymo būdus, pagal jų planavimą, pasiruošimą, tai buvo tikrai neeilinė asmenybė“, - „Mafijos kronikose” prisiminė vienas iš aukšiausių to meto Vilniaus kriminalinės policijos veikėjų Visvaldas Račkauskas.

Kitas Vilniaus operatyvininkams, kurie atkakliai medžiojo sprogdintoją, vadovavęs pareigūnams atvirai pareiškė: „Tai labai įdomus žmogus. Iš vienos pusės – žiaurus nusikaltėlis, o iš kitos – šaunus, kartais net verkiantis žmogus, kuris gailisi ir atgailauja. Jis eidavo į biblioteką, skaitydavo literatūrą. Palyginus su kitais nusikaltėliais, kurie veikė tuo pačiu metu, jis buvo išskirtinis nusikalstamo pasaulio veikėjas. Per visa mano karjerą policijoje, ko gero, daugiau panašių ir nebuvo”.

Savamokslis sprogdintojas

Garsiausias septynis kartus iki gyvos galvos nuteisto V. Januškevičiaus nusikaltimas – su čečėnų mafija siejamo R. Grainio susprogdinimas – jam tebuvo eilinis užsakymas, nors ir labai skubus. Jaunystėje daug metų šaudymu iš sportinio pistoleto užsiiminėjęs Valerijus šįkart buvo priverstas atsisakyti mėgstamo ginklo.

„Tada mane labai spaudė, sakė per tris dienas reikia nužudyti, aš neturėjau tuo metu nei kažkokios vogtos mašinos, kad galėčiau arti privažiuoti, nei numerių pasigaminęs, nei ginklų neturėjau. Kažkaip sunkus toks metas buvo. O čia reikia staigiai per tris dienas nužudyti žmogų, kuris dar, kaip man sakė, su apsauginiu važinėja, - „Mafijos kronikose” atvirai dėstė samdomas žudikas. – Juk tai ne šiaip sau priėjai, davei iš kokio pagalio ... Ten buvo čečėnai, ne šiaip sau kokie kaimiečiai. Nenorėjau jiems parodyti savo veido, kadangi gyvenome kone toje pačioje gatvėje. Jei man būtų sumokėję 100 tūkstančių, kad aš paskui galėčiau manevruot... O tada mane kone dykai vertė viską padaryt. Todėl vienintelė išeitis buvo užminuoti jo mašiną, susprogdinti, o tai man tada atrodė visiškai priimtina”.

Pasak V. Januškevičiaus, už R. Grainio susprogdinimą jis gavo 8 tūkst. JAV dolerių – keturis tūkstančius prieš nusikaltimą ir tokią pačią sumą – atlikęs užduotį. Atlygis už tokio sudėtingo taikinio pašalinimą – nedidelis, tad nužudymo būdo pasirinkimą lėmė ir finansiniai sumetimai.

„Bet kokie ginklai kainuoja pinigus, o panaudoti nusikaltimuose visi jie tampa vienkartiniais. Kokie jie bebūtų. Ar jie kainuoja 100 litų, ar 1000 dolerių, jie visi yra vienkartiniai. Reikia turėti ir specialiai naudojamą automobilį, ir visa tai kainuoja pinigus. Na, o bomba yra pakankamai pigus dalykas”, - kalbėjo V. Januškevičius.

Iki R. Grainio susprogdinimo V. Januškevičius tokiu būdu dar nebuvo žudęs. Tačiau tai jo nesustabdė. Profesionalas pasielgė kaip visada – kruopščiai suplanavo nusikaltimą. Šįkart pagelbėjo ateityje jam dar ne kartą pasitarnausianti knyga – sovietų specialiesiems kariniams daliniams skirtas leidinys „Naras sprogdintojas“.

„Net ir neturėdamas jokių žinių apie sprogmenis, jų gamybą, sprogdinimo mechanizmą, jis pradejo skaityti literatūrą, konsultuotis, pats pradėjo gaminti nuo nulio, pats sugalvojo savo sprogdinimo mechanizmą”, - pasakojo vilnietis operatyvininkas.

Suveikė moteriška intuicija

Savadarbei bombai V. Januškevičius pasirinko specialiųjų tarnybų ir teroristų visame pasaulyje itin mėgstamą sprogstamąją medžiagą - plastitą. Savo pavadinimą ši itin galinga sprogstamoji medžiaga gavo dėl to, kad ji minkšta ir elastinga. Jai, kaip ir vaikų mėgstamam plastilinui, nesunku suteikti bet kokią norimą formą, o tai labai patogu, gaminant savadarbes bombas. Po ilgų dvejonių V. Januškevičius nusprendė apsiriboti puse kilogramo plastito.

1995-ųjų gegužės 26-osios vidurdienį, pačiame sostinės centre, šalia Vyriausybės rūmų, nuaidėjęs galingas sprogimas sudraskė „Mercedes“ dugną į gabalus ir visiškai sumaitojo apatinę R. Grainio kūno dalį. Jo žmoną čečėnę Fatimą Tatajevą sprogimo banga išsviedė iš automobilio per galinį stiklą. Tik per stebuklą nenukentėjo nė vienas iš aplinkui buvusių daugybės žmonių. Tuo metu, kai nugriaudėjo sprogimas, žudikas ramiai gurkšnojo arbatą už keleto kvartalų nuo nusikaltimo
vietos esančiuose savo namuose.

R. Grainys dėl patirtų sužalojimų po trijų dienų mirė ligoninėje.

„Tikrai galėjo būti žymiai daugiau aukų. Tik sėkmingo atsitiktinumo dėka buvo išvengta didesnio aukų skaičiaus. Bent jau iš jo pasakojimų, atrodė, kad jis nesirinko sprogimo vietos. Jam buvo visiškai neįdomu, kurioje vietoje įvyks sprogimas, bus aplinkui žmonės, vaikai – jo tai visiškai nedomino”, - kalbėjo veidą po kauke slepiantis „Aro” sprogmenų specialistas.

Įdomu tai, kad šis „Mafijos kronikų” kūrybinės grupės atstovų pokalbis vyko tame pačiame „Aro” bazės kabinete, kuriame prieš penkiolika metų V. Januškevičius ne tik šio padalinio sprogmenų specialistams, bet ir Vilniaus prokurorams, kriminalistams išsamiai dėstė, kaip jis ir iš ko gamino bombas.

„Kada visa tai sprogo, mano žmona netoliese su vaiku vaikščiojo, - pasakojo V. Januškevičius. - Parėjusi namo ji taip keistai į mane pažiūrėjo ir sako: „Ten sprogimas toks įvyko, aš dar taip pagalvojau ar čia ne tavo darbas?” Sakau: „Tu ką žmona, sėdžiu ir arbatą geriu”. Ji nežinojo apie mano nusikaltimus, ji tik žinojo kad aš ginklais esu užsiiminėjęs, bet
moteriška intuicija matyt suveikė.

Sukėlė paniką tarp gangsterių

V. Januškevičius taip sumaniai mėtė pėdas, kad apie jo tikrąją profesiją – žmonių žudymą už pinigus – nežinojo niekas: nei draugai, nei artimieji. Kieno rankomis vykdomos kruvinos jų užduotys, nežinojo netgi žmogžudysčių užsakovai.

Pavykus pasikėsinimui į R. Grainį, „Vilniaus bomberis“ nusprendė ir toliau savo aukas sprogdinti, o ne šaudyti. Kitu taikiniu tapo anuomet plačiai žinomas Vilniaus mafijos veikėjas Jurijus Kriukovas, pravarde Kriukas. Jis nuo senų laikų laisvės atėmimo vietose aktyviai kilnojo sunkumus, todėl galiausiai tapo kultūrizmo žvaigžde – buvo Lietuvos kultūrizmo čempionas, laimėjo šalies taurę, dalyvavo Europos čempionate. Kultūrizmo entuziastams jis įsiminė tuo, kad niekada neprašė iš federacijos materialinės paramos.

V. Januškevičiui mėginimas susprogdinti garsų sostinės banditą baigėsi nesėkme.

V. Januškevičius Kriuką bandė susprogdinti du kartus. Pirmą kartą J. Kriukovą išgelbėjo atsitiktinumas - sprogmuo atsikabino nuo jo automobilio. Kieme besivoliojusį sprogmenį kitą dieną užkliudė pro šalį ėję vaikai – vienuolikmetė mergaitė ir jos šešerių metų brolis. Laimei, nugriaudėjus sprogimui vaikai gyvybei pavojingų sužalojimų išvengė, nors mergaitei prireikė operuoti akį. Iš šios nesėkmės V. Januškevičius pasimokė, tačiau Fortūna Kriukui šypsojosi ir toliau.

1996-ųjų rugsėjo 19-osios popietę Kriuko automobilis sprogo netoli Vilniaus geležinkelio stoties. Kultūristo gyvybę išgelbėjo tai, kad jis važiavo pravėręs langą – pro jį sprogimo banga nusikaltėlių autoritetą išsviedė į gatvę. Sprogimas Kriukovui išdraskė koją, tačiau jis liko gyvas. Po šio nepavykusio pasikėsinimo V. Januškevičius nusprendė vykdant savo kruvinus užsakymus bombų daugiau nebenaudoti – pasak jo, pernelyg didelė nesėkmės ir pašalinių aukų tikimybė. Tačiau apie šį žudiko apsisprendimą žinojo tik jis pats.

Susprogdinus R. Grainį, išlėkus į orą J. Kriukovo automobiliui, Lietuvos kriminaliniame pasaulyje ėmė sklisti tyli panika. Nusikaltėlius kankino garsiai neištariamas klausimas: kieno eilė dabar? Banditų sueigose tomis dienomis nuolat buvo svarstoma – kas tas profesionalus ir neturintis skrupulų žudikas? Kai kurios iki tol nuožmiai tarpusavyje kariavusios vilniečių gaujos kuriam laikui susivienijo dėl bendro tikslo: surasti bebaimį sprogdintoją ir pabandyti įkalbėti jiems dirbti, o nepavykus – nužudyti. To meto nusikaltėliai V. Januškevičiaus keliamą grėsmę vertino labai rimtai.

„Tais metais nusikaltėliai buvo stipriai sutrikę. Tada vyko didžiausi banditų gaujų karai. Tarpusavio šaudymai, sprogdinimai. O čia dar įsimaišydavo trečia, nei mums policininkams, nei jiems nežinoma jėga. Ir še tau – kažką iš jų pakelia į orą. Pasikėsinimas. Tada jie vieni kitus gaudo, keršija, susišaudymai”, - „Mafijos kronikose” kalbėjo ilgametis kriminalinės policijos veteranas V. Račkauskas.

Dabar V. Januškevičius tikina, kad jis dėl savo nusikaltimų gailisi. Tik tie jo aiškinimai – neįtikinami. Atrodo, kad samdomas žudikas, išsamiai ir nuosekliai tardytojams prisipažinęs apie visus savo nusikaltimus, jaučiasi tuo savo atgailą jau atlikęs. Sąžinė jo nebekankina: prisiminęs buvusius nusikaltimus, jis gailisi tik vieno – kad neatliko jų dar tobuliau.

Pernai knygą „Vilniaus bomberio išpažintis” parašiusiam žurnalistui D. Dargiui keliasdešimt valandų Lukiškių kalėjime prabendravus su V. Januškevčiumi susiklostė dvejopas įspūdis. Iš vienos pusės – tai be galo logiškas, šaltas ir racionalus nusikaltėlis, kruopščiai apgalvojantis kiekvieną savo žingsnį. Kita vertus, jis buvo mylintis ir mylimas vyras ir tėvas, padaręs viską, kad apsaugotų savo šeimą nuo nužudytųjų artimųjų keršto.