Vaidybinės dokumentikos kūrėjai teigia, kad pagrindinės istorijos yra atkurtos pagal nemažo skaitytojų susidomėjimo paskutiniais metais sulaukusias rašytojo, žurnalisto Dailiaus Dargio knygas „Tikroji Daktarų istorija”, „Kruvinasis mafijos maršrutas” bei „Vilniaus bomberio išpažintis”. Kai kuriose kvapą gniaužiančiose filmų ciklo scenose - sprogdinimuose, susišaudymuose ar masinėse muštynėse, nukeliančiose į senus laikus, suvaidino profesionalūs aktoriai.

Pirmosios dalies herojus - Remigijus Daškevičius, pravarde Daškė. Šis kaunietis - tragiška asmenybė, kuri troško apsivalyti nuo nusikaltimų purvo, tapti doru žmogumi, bet iki pat mirties taip ir nesugebėjo to pasiekti. Jis buvo išrinktas Lietuvos bokso federacijos prezidentu, siekė tapti tarptautinio kalibro bokso vadovu. Tačiau jis nespėjo.

Galingas vienintelis šūvis

Ekspertų teigimu, 2001-ųjų lapkričio 24-ąją, prieš vidurnaktį, įvykdytas Daškės nužudymas – ko gero profesionaliausiai atlikta užsakomoji žmogžudystė Lietuvos kriminalinėje istorijoje. Jai buvo kruopščiai ir ilgai ruoštasi – Daškinių lyderis buvo sekamas, nustatytos jo mėgstamos pasilinksminimo vietos, šūviui tinkamoje vietoje išsinuomotas butas.

Netgi praėjus daugeliui metų buvęs šalies generalinis komisaras Vytautas Grigaravičius šiandien „Mafijos kronikose” atvirai pripažįsta, kad šis nusikaltimas buvo meistriškai parengtas.

„Buvo pasiruosta ir atsitraukimui. Todėl ir sudėtinga buvo tą nusikaltima atskleisti”, - sako V. Grigaravičius.

Tik po ilgų derybų prieš televizijos kamerą sutikęs prisiminti Daškinių karaliavimo epochą Giedrius Polita kadaise buvo vienas artimiausių Daškės aplinkos žmonių, buvęs šalia jo žmogžudystės vakarą. Vėlesniais metais jis bendradarbiavo su policija, pareigūnams parodė Daškinių slaptavietes – garažus ir konspiracinius butus, kur gaujos nariai įkalindavo pagrobtus įkaitus ir slėpdavo nelegalius ginklus.

„Pas Remigijų nebūdavo žodžio gerai. Turi būti labai gerai. Net kitos tokios mašinos, kaip jo, Lietuvoje tada nebuvo ir visi numeriai buvo pažymėti 111. Tarkime, su juo bėgi krosą, jis visą laiką pirmas turi atbėgt, jeigu plauki jūra, jis turi pirmas atplaukt. Jis pasižymėjo lyderyste nuo mažumės. Aš buvau savotiška jo šeimos dalis“, - prisiminė visiškai nuo nusikalstamo pasaulio atsiribojęs G. Polita.

Bet kokia kaina siekė lyderiauti

R. Daškevičius visą gyvenimą linko prie sporto ir muzikos. Paauglystės metais Daškė bokso treniruotes lankė „Gongo” bokso klubo salėje. Jo treneris prisimena, kad nors Remigijus ir nepasiekė išskirtinių laimėjimų šiame sporte, tačiau buvo kovotojas iš prigimties.

„Aš atsimenu, kad jis būdavo pakankamai užsispyręs, dar buvo tarybiniai laikai, bet jis norėjo visur lyderiauti, truputį išsiskirt iš minios, - atsiminė vienas pirmųjų R. Daškevičiaus bokso trenerių, ilgametis Lietuvos bokso federacijos generalinis sekretorius Vytautas Sinkevičius. - Sporte jis buvo tikrai užsispyręs, niekad nenorėdavo būt antras. Visuomet pirmas bet kokia kaina. Ir nors jis nebuvo fiziškai labai stiprus, bet per savo darbą ištobulino judesius. Trumpai – jei visi taip sportuotų, trenerių duona būtų daug lengvesnė”.

„Mafijos kronikų” autoriai atskleidžia, kad R. Daškevičius būsimosios savo gaujos branduolį subūrė neįtikėtinai anksti – būdamas vos penkiolikos metų. Visi gaujos nariai buvo sportiški, boksą ar kokią kitą kovos menų rūšį kultivavę jaunuoliai. Nuo pat pradžių daškiniai nepripažino jokių autoritetų. Tad susidūrimas tarp Kaune tuo metu dominavusios „Daktarų“ gaujos ir „Daškinių“ buvo tik laiko klausimas.

Iki šiol Kaune pasakojama, kad po vieno tokio masinio mūšio kruviną pralaimėjimą patyrę Vilijampolės „Daktarai“ buvo negailestingai sutriuškinti ir nuo Žaliakalnio sportininkų turėjo skubiai sprukti netrumpą atkarpą – nuo Ąžuolyno parko iki pat Jonavos gatvės.

Šokių mokytojo prisiminimai

„Mafijos kronikų” pirmoje serijoje apie Daškę prisiminimais pasidalijo ir Algis Stravinskas – choreografas, subūręs pirmąją Lietuvoje profesionalių breiko šokėjų grupę. Kurį laiką šiame kolektyve breiką šoko ir R. Daškevičius. Devintojo dešimtmečio pabaigoje A. Stravinskas Kauno sporto halėje surengtė ko gero pirmąjį tuometinėje Sovietų Sąjungoje breiko čempionatą.

Choreografas su savo grupe pasirodymus Kauno restoranuose pradėjo rengti prieš daugiau nei 30 metų. Šokėjai pasirodydavo tuomet populiariausiuose laikinosios sostinės restoranuose - „Orbitoje”, „Trijose mergelėse” ir „Žaliajame kalne”. Pastarasis buvo pelnęs geriausiojo iš geriausių reputaciją. Jame rinkdavosi rinktinė publika.

Praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje pro geležinę uždangą pradėjo skverbtis oficialiai lyg ir netoleruotinas, tačiau visus labia masinantis vakarų kultūros elementas – breikas. Būtent tada A. Stravinskas suprato, kad išmušė jo žvaigždžių valanda.

Kauniečių breiko grupė, kurioje šoko ir pats R. Daškevičius, tapo neįtikėtinai populiari ir vos spėjo suktis tarp geriausių Kauno restoranų. Šokėjus net ir kriminalinio pobūdžio Kauno restoranų publika gerbė ir jiems dosniai atsilygindavo.

„Tada gerbdavo artistus. O jeigu kas ir trukdydavo programai, tai labai greitai nuimdavo tuos žmones. Jei žiūrovams patikdavo programa, kas nors iš pasiturinčiųjų klientų mums į persirengimo kambarius atvilkdavo net 20 butelių šampano”, - atsiminė praeityje garsus šokių mokytojas.

Galbūt R. Daškevičiaus likimas būtų pasukęs visai kita vaga, jei ne incidentas „Žaliajame kalne”. Po vieno kruvino konflikto su barmenu, Daškės šokėjo karjera baigėsi. Tačiau net ir praėjus daugeliui metų Remigijus nepamiršo savo breiko mokytojo.

„Prasidėjus nepriklausomybės epochai ir jau žlugus „Žaliam kalnui”, faktiškai visi sovietmečiu klestėję restoranai buvo uždaryti. Baigėsi visos šokių programos. Buvo toks tamsus metas, kad neturėjau kur gyventi - nakvodavau sugriuvusio restorano artistų kambariuke. Metus laiko. Žiemą. Išdaužyti langai, šalta. Apie tai sužinojęs Remigijus man pagelbėjo ir finansiškai parėmė. Dėl to esu jam dėkingas”.

A. Stravinskas – ne vienintelis, už daug ką dėkingas R. Daškevičiui. Daškė savo pinigais šelpė daugelį žmonių ir organizacijų. Artimiausi R. Daškevičiaus aplinkos žmonės įsitikinę, kad tokiu būdu jis norėjo nuplauti praeities nuodėmes.

„Daktarai“ gąsdino „Daškiniais“

Buvęs Kaune ne vieną nusikalstamą gaują neutralizavusio elitiniu laikomo policijos padalinio – Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos - vienas iš komisarų Zenonas Rimša pasakojo, kad Daškė labai norėjo išlipti iš kriminalinių nusikaltėlių pasaulio.

1988-aisiais Daškės vadovaujama gauja buvo viena jauniausių mafijos sostine laikytame Kaune. Jos nariai nepripažino net tuo metu mieste autoritetingiausia laikytos Vilijampolės „Daktarų“ gaujos. R. Daškevičius Henriko Daktaro neapkentė tiesiog patologiškai.

„H. Daktaras gal ir norėjo, kaip ir su visais, taip ir su juo susidėliot tas teritorijas, verslus ar dar kažką, bet Daškė absoliučiai nepasidavė jokiai įtakai, kad jam kas vadovautų ar pan, - kalbėjo Z. Rimša. - Jis dirbo pats sau, todėl nepripažino nieko. Tai buvo toks metas, kai mums, operatyvininkams, ir su pačiu H. Daktaru reikėdavo susitikinėt. Vykdavo tam tikri pokalbiai. Bet kai Daškei pasakydavau, jog H. Daktaras pasakė, kad čia jūsų reikalai, tada jis pradėdavo Viljampolės bosą vadinti gaidžiu arba ožiu”.

Lemiamas mūšis dėl įtakos tarp „Daškinių“ ir „Daktarų“ įvyko vieną 1988-ųjų rugpjūčio šeštadienio vakarą šalia tuomet Kaune veikusio „Pasimatymo“ restorano. Aiškintis santykių su „Daškiniais“ „Daktarai“ atsiuntė vieną iš savo to meto lyderių - Vladimirą Seneckį, dar žinomą Turisto, Vovkos arba Sosiskos pravardėmis. Po šių muštynių jis liko invalidu visam gyvenimui. Vyriškis mėgino paleisti savadarbį sprogmenį žaliakalniniams, tačiau šis netikėtai susprogo jo rankoje.

Reketo klestėjimo metais Kaune sklido kalbos, kad „Daškiniai“ turėjo tokių žiaurių banditų reputaciją, jog jais reketuojamus verslininkus gąsdindavo net patys „Daktarų“ gaujos veteranai.

Prabangus gyvenimas už grotų

1990 metais Daškės žygį į kriminalinio pasaulio olimpą sustabdė Lietuvos teisėsauga.
Minėtų metų balandžio 11 dieną Daškės pasirodymas Kaune, Savanorių prospekte, tuometinio „Kauno“ kino teatro prieigose, brangiai kainavo ne tik jam, bet ir jo sėbrui Vygintui Kalteniui. Tą dieną prie „Kauno“ pareigūnai užfiksavo „Daškinių“ ir iš Jonavos atvykusio verslininko S. Ž. susitikimą. Su reketuojamu jonaviškiu bendravo V. Kaltenis – paėmė iš jo supakuotus 500 rublių. Šį susitikimą iš kitos gatvės pusės atidžiai stebėjo R. Daškevičius ir dar vienas asmuo.

1991-ųjų sausio 7-ąją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų kolegija, pirmininkaujama teisėjo Vytauto Greičiaus, R. Daškevičių bei V. Kaltenį pripažino kaltais ir nuteisė kalėti 7 metus.

Po teismo nuosprendžio R. Daškevičius buvo išsiųstas atlikti bausmės į Pravieniškių koloniją. Ten jis netruko išsikovoti pripažinto vadeivos poziciją ir laisvės atėmimo vietoje įsitaisė jaukiai ir patogiai.

„Pas mane buvo daug nuotraukų iš įkalinimo vietos. Jeigu jas duotumėt pasižiūrėt paprastam žmogui, tai jis nesuprastų, kad tai kažkoks lageris, - atsiminė Z. Rimša. - Pirtys, stalai nukrauti gerais gėrimais, šalia nuteistųjų sėdi merginos. Ir vartydamas tas nuotraukas pastebi, kad visur vidury arba priekyje išdidžiai sėdi Daškė. Jis visada troško būti lyderiu ir tada mąstydamas, kaip operatyvinėje byloje pavadinti tą jų visą šaiką, nusprendžiau Daškei paskirti Musolinio pseudonimą, nes kai žiūrėdavau tas nuotraukas, tai jis visada priekyje stovėdavo aukštai pakelta galva”.

Prieš šūvį eglutę apžiūrinėjo

Dokumentinių filmų ciklo „Mafijos kronikos” pirmoje dalyje pasakojama, kad 2001-ųjų lapkritį, paskutinę savo gyvenimo dieną R. Daškevičius leido linksmai. Pasak artimiausių jo draugų, nusikaltėlių autoriteto nekankino jokios blogos nuojautos ar pranašingi sapnai.

Šalia R. Daškevičiaus tą vakarą Vilniaus senamiestyje, „St. Valentino” restorane buvo 3–4 asmens sargybiniai. „Tada Remigijus prie manęs taip priėjo, kaip jis mėgdavo - iš už nugaros ir ištarė: „Mes einame su mergina įžiebtos eglutės pažiūrėt”. Aš jam atsakiau: „Remigijau, aš čia nepasiliksiu. Noriu eiti su tavim kartu”. Jis sako: „Pabūk, duok man pabūti irgi”. Na, ir praėjo gal kokios penkios minutės ir nuaidėjo tas šūvis”.

Net ir praėjus daugiau kaip 12 metų vis dar nepaaiškėjo tikroji priežastis, dėl ko, būdamas 33 metų, Daškė 2001-ųjų lapkričio 24-osios vakarą buvo nužudytas. Versijų – gausybė. Tačiau ši byla vis dar išlieka viena iš tamsiausių Lietuvos kriminalistikos istorijoje.

„Mafijos kronikos – su Dailiumi Dargiu“, pirmadieniais, 20.00 val. per TV3 televiziją.

Dailius Dargis
Foto: DELFI
R. Daškevičių vaidinantis vilnietis - jo bendravardis
Foto: Stopkadras