„Skelbiant nuosprendį mergaitė klausė tik vieno – ar jį pagaliau suims“, – trečiadienį po Vilniaus apygardos teismo posėdžio prisipažino „Carito“ socialinė darbuotoja Angelė Lazauskienė.
Anksčiau jau teisto D. Adamovičiaus bylą išnagrinėjusi teisėja Regina Pocienė paskelbė, kad kaltinamąjį pripažįsta kaltu dėl nepilnametės išžaginimo. Teismo teigimu, nepavyko įrodyti, jog kaltinamasis žinojo, kad nukentėjusioji mergaitė nusikaltimo metu buvo mažametė (iki 14 metų buvo telikęs mėnuo), tačiau neginčytinai įrodyta, jog jis suvokė, kad auka yra nepilnametė.
Mergaitę sausio mėnesį išžaginusiam D. Adamovičiui teismas skyrė didesnę nei sankcijos vidurkyje numatytą bausmę – jis kartą jau teistas, be to, ne kartą baustas administracine tvarka. Taip pat nustatyta, kad seksualinę prievartą prieš kaimynystėje gyvenančią mergaitę jis panaudojo būdamas neblaivus.
Toks nuosprendis papiktino D. Adamovičių – išeidamas iš teismo salės vyras pareiškė, kad būtinai skųsis apeliacine tvarka.
„Nieko nedariau, nieko nežaginau, ji pati siūlė eiti pasimylėti, bet paskui pradėjo šaukti, ir išbėgo namo“, – po nuosprendžio paskelbimo pareiškė nuteistasis.
Tuo metu nukentėjusioji, jos motina ir į teismą jas atlydėjusi „Carito“ socialinė darbuotoja stebėjosi, kodėl D. Adamovičius po nuosprendžio buvo neuždarytas už grotų.
„Jis, kaip ir mergaitė, iki šiol vaikšto ta pačia gatve, mergaitė labai jo bijo, tėvai visur su ja vaikšto, ir tai, kad jį suims, tai jiems yra labai daug – svarbiausia, kad jo nebus laisvėje, – sakė A. Lazauskienė. – Tai, kad jis dabar išėjo ir grįš į namus, labai didelė problema – mergaitė žinos, jog jis yra šalia, paskui bus šventės – mergaitei jos bus blogos, nes jis visą laiką bus šalia... Ji jaus įtampą, iki šiol jo labai bijo. Šiuo metu mergaitei yra krizinis laikotarpis, o nuteistasis kuo daugiau viešai rodosi, daro spaudimą, gali būti neadekvačių reakcijų – tėvai ją saugo, lydi į mokyklą ir visur“.
Pasak jos, mergaitė D. Adamovičių ne kartą matė pro savo namų langą. „Tai labai didelis spaudimas, jai labai sunku suprasti ir priimti tokį faktą“, – A. Lazauskienė teigė, kad buvo padaryta didžiausia klaida, kai Lietuvos apeliacinis teismas D. Adamovičių paleido į laisvę.
Tuo metu dar nenuteistą D. Adamovičių apeliacinės instancijos teismo teisėjai į laisvę paleido rugpjūtį – buvo panaikinta bylą nagrinėjusios teisėjos nutartis dėl kaltinamojo suėmimo pratęsimo. Apeliacinis teismas nusprendė, kad vyras teismo nuosprendžio gali laukti laisvėje – esą nebus pažeisti nukentėjusiosios interesai, jeigu jis proceso pabaigos lauks gyvendamas laisvėje, šalia savo aukos.
Bylos duomenimis, trylikametė mergaitė buvo užpulta šių metų sausį, kai iš kaime esančios parduotuvės ėjo į namus – nepilnametė buvo nuėjusi penkiamečiui broliukui nupirkti „ko nors saldaus“.
Kai mažametė keliu grįžinėjo į namus, ją netikėtai užkalbino gatvėje su draugu buvęs D. Adamovičius – greičiausiai, savo auką jis nusižiūrėjo dar tuomet, kai ši ėjo į parduotuvę. Kai mergaitė nesileido į kalbas, įtariama, ne vieną dieną girtavęs vyras ją užpuolė – paėmęs ant rankų nusinešė į šalia kelio esantį miškelį, prie apleisto namo, o čia, grasindamas susidorojimu, išžagino.
Nukentėjusioji teigė, kad žagintojas jai ranka užspaudė burną – kad ši nesišauktų pagalbos. Jos nesuteikė ir aukos bendraklasis – vėliau jis teisinosi, kad bijojo D. Adamovičiaus.
Patenkinęs savo gyvulišką aistrą vaikinas mergaitę paleido – ši verkdama grįžo namo. Kad jai kažkas negero nutiko, artimieji suprato iš karto – išsigandusi, apsiverkusi mergaitė užsidarė savo kambaryje. Netrukus motinai ji papasakojo, kaip buvo užpulta ir išžaginta.
Dar tą patį vakarą apie nusikaltimą buvo pranešta policijos pareigūnams – įtariamojo jiems net nereikėjo ieškoti: jis buvo savo namuose.
„Jis iš karto buvo sulaikytas ir uždarytas į areštinę, – DELFI yra pasakojusi mergaitės močiutė, – tačiau, visų nuostabai, po pusmečio paleistas į laisvę – vėl grįžo į namus“.
Senyvo amžiaus moteris sakė, kad grįžęs į kaimą jos anūkės išžaginimu kaltinamas vyras nebandė ieškoti ryšių su mergaite – tai jam uždraudė pareigūnai.
„Buvome priblokšti, kai jį vėl pamatėme kaime – net policijos tyrėja buvo nustebusi, jog jį paleido į laisvę, – sakė senolė. – O anūkė dar kartą patyrė šoką: vėl atsivėrė žaizdos, ji net iš namų bijodavo išeiti“.
Mergaitės močiutė neslėpė, kad jos anūkė iki šiol negali pamiršti savo skriaudiko.
„Po šio įvykio ji tapo uždara, labai vengia žmonių, retai matau ją besišypsančią, – kalbėjo senolė. – Ir, nors sakoma, kad laikas gydo žaizdas, tačiau nežinau, kada tai ji galės pamiršti: net naktimis ji tą vyrą sapnuoja, vis šaukia, kad paleisk mane, paleisk mane...“.
Dar didesnio smūgio mergaitė sulaukė, kai apie savo išgyvenimus buvo iškviesta papasakoti į teismą. Vos už kelių metrų nuo jos sėdėjo ir šypsojosi išžaginimu kaltinamas D. Adamovičius.
„Pamačiusi tą kaimyną ji apsiverkė, vos ją nuraminome – kitaip nebus“, – liūdnai kalbėjo mergaitės močiutė.
Nukentėjusioji kaltinamajam nebuvo pareiškusi civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo.
„Ilgai mes svarstėme, ar iš jo reikalauti pinigų, tačiau nusprendėme, kad to nereikia daryti – jokie pinigai neatpirks to, kas buvo padaryta – svarbiausia, kad anūkėlė kuo greičiau visa tai pamirštų, o kaskart dalimis pervedami pinigai tik dar labiau gali priminti tą patirtą košmarą“, – prisipažino aukos močiutė.