Nuobodžias keliones pirkliai, verslininkai, ūkininkai ir žemių valdytojai stengdavosi paįvairinti lošdami kortomis.
Natūralu, kad tokia veikla pritraukė ir nusikalstamo pasaulio dėmesį – apie 1850 m. vien JAV buvo apie 2 tūkst. profesionalių sukčių.
Paprastai jie dirbdavo nedidelėmis komandomis, dažnai į garlaivius įlipdavo skirtinguose uostuose, kad sudarytų įspūdį, jog nepažįsta vienas kito. Užmegzdavo kalbas su kitais keleiviais įvairiomis temomis, pradedant medvilnės kaina Liverpulyje ir baigiant tiriamosiomis ekspedicijomis Afrikoje.
Netrukus kas nors pasiūlydavo sulošti pokerio partiją ir tada prasidėdavo linksmybės. Reikia pridurti, kad „darbo“ metu pagautiems sukčiams žaidimas paprastai baigdavosi skrydžiu už borto.
Vienas svarbiausių vaidmenų tokioje komandoje tekdavo vadinamajam mechanikui – žmogui, gebančiam sumaišyti ir padalyti kortas taip, kaip reikia. Jei tokio specialisto neatsirasdavo, sukčiai imdavosi kitų priemonių. Viena jų buvo kortų žymėjimas.
Tam buvo pasitelkiami žiedai su adatėlėmis, specialūs milteliai ar tirpalai, matomi tik per tam tikros spalvos akinių stiklus, suodžiai ar elementarūs veidrodžiai, kuriais buvo galima stebėti dalijamas kortas.
Jeigu žymėjimas nepadėdavo, buvo naudojami specialūs ant žaidėjo kūno nešiojami įtaisai, kurie leisdavo tiesiogine to žodžio prasme iš rankovės ištraukti tūzą, o jei reikėdavo – ir visą kortų malką. 1888 m. J. P. Kepplingerio sukurtas įtaisas laikomas tobulu tokios rūšies mechanizmu. Žaidėjas jį dėvėdavo po drabužiais ir valdydavo kojomis.
Kojas praskėtus, mechaninė ranka ištraukdavo reikiamą kortą iš rankos ir paslėpdavo rankovėje. Esant tinkamai situacijai, žaidėjas suglausdavo kojas, ir korta atsidurdavo jo delne. Kadangi J. P. Kepplingeris laimėdavo beveik kiekvieną kartą, kai lošdavo, tai sukėlė kai kurių žaidėjų įtarimą, ir vieną vakarą jis buvo tiesiog išrengtas. Taip šis, nepabijokime to žodžio, išmanusis įtaisas išplito po visas JAV.
Šiuolaikinės technologijos
Šiais laikais kortų žymėjimo technologijos šiek tiek patobulintos. Kalbama, kad juodojoje rinkoje galima įsigyti vieno akių gydytojo išradimą. Tiksliau, du. Pirmas – kontaktiniai lęšiai, kurių išvaizda niekuo nesiskiria nuo įprastų, tačiau leidžia matyti specialias žymes ant kortų nugarėlių. Antras išradimas yra tirpalas, kurio beveik neįmanoma pastebėti ant kortų ir kuris išgaruoja per 45 min. nuo panaudojimo. Kitaip sakant, kaip ir populiariuose filmuose apie šnipus, visi įkalčiai patys susinaikina prabėgus tam tikram laikui.
Lošiant žaidėjui dalijamos kortos gali būti žymimos tirpalą perkeliant nuo makiažo priemonių, cigarečių pakelių ir kitų kasdienių objektų, kurie neiškrinta iš konteksto lošiant kortomis.
Kita dėmesio verta kategorija yra tyčinis arba netyčinis kortų gamintojų brokas. 1999 m. vienos kortų gamyklos Pietų Afrikoje darbuotojas modifikavo spausdinimo plokštes, kad galėtų jam vienam žinomu būdu pažymėti malkoje esančius tūzus ir dešimtakes. Apie žymes žinančiam žmogui tai suteiktų pranašumą lošiant „21“ (52 proc. – jei tarp dalytojo kortų atpažįstamas tūzas, 10 proc. – jei atpažįstama dešimtakė).
Ši apgavystė paaiškėjo tik po kurio laiko, kai lošimo namai pradėjo tirti mažėjančias įplaukas iš „21“ stalų. Manoma, kad ši paslaptis buvo parduodama visiems norintiems už vienkartinį mokestį.
Kita gamintojų „klaida“, kuri dažnai būna ir netyčinė, susijusi su specialiai lošimo namams tiekiamomis kortomis. Vis daugiau lošimo namų naudoja iš anksto sumaišytas kortų malkas, kurias galima naudoti vos išpakuotas. Taip darbuotojai sutaupo nemažai laiko lošimo pradžioje, nes jiems nebereikia to daryti patiems. Teoriškai kiekviena tokia malka turėtų būti sumaišyta skirtingai. Praktiškai taip būna ne visada.
2012 m. viename iš Atlantik Sičio lošimo namų „Baccarat“ lošėjai pastebėjo, kad kortos viena po kitos dalijamos tokia pačia seka. Negalėdami patikėti savo akimis, lošėjai (jų iš viso prie stalo buvo 14) padidino statymus nuo 10 iki 5 tūkst. dolerių ir po 41 laimėtos rankos iš eilės susikrovė apie 1,5 mln. JAV dolerių. Visą tą laiką juos stebėjo lošimo namų darbuotojai – jie buvo įsitikinę, kad žaidėjai sukčiauja, tačiau negalėjo įrodyti kaip. Lošimo namai į teismą padavė tiek lošėjus, tiek kortų gamintoją, tačiau byla kol kas neišspręsta.
Neseniai spaudoje nuskambėjo dar viena istorija, susijusi su gamintojų broku. Vieni Londono lošimo namų apkaltino vienu geriausių pokerio žaidėjų laikomą Philą Ivey apgaulės būdu per du vakarus laimėjus 7 mln. svarų sterlingų žaidžiant vien tik nuo sėkmės priklausančią „Baccarat“ atmainą „Punto banco“.
Pasak lošimo namų atstovų, žaidėjas ir jo draugė ir vėl pasinaudojo kortų gamintojo broku. Kortų nugarėlės buvo padengtos rombų eilutėmis, kurios paprastai būna simetriškos. Tačiau lošimo namų naudotos kortos viršuje buvo nukirptos ties rombo viduriu, todėl vieną ar kitą kortą apvertus aukštyn kojom ir įdėjus į malką vėliau galima nesunkiai atpažinti. Būtent tai Ph. Ivey ir prašydavo padaryti, sakydamas, kad yra prietaringas ir tai jam neša sėkmę. Dar daugiau – lošimo namai sutiko su savo labai svarbaus kliento prašymu nekeisti kortų naujomis kitą dieną, nors tai prieštarauja ne tik visoms vidinėms taisyklėms, bet ir sveikam protui. Lošimo namai šiuo metu vis dar neišmokėjo laimėjimo ir bando savo laimę teismuose, tačiau niekas nesitiki, jog jiems pavyks įrodyti, kad Ph. Ivey žinojo apie gamybos broką iš anksto.
Atskirai reikėtų paminėti ir populiarų kortų žaidimą „21“. Jį lošdami kai kurie žaidėjai imasi tam tikrų priemonių, leidžiančių jiems geriau nuspėti ateities kortas. Dažniausiai taikomas metodas – skaičiuoti kortas. Žaidėjai stengiasi suskaičiuoti, kiek didelės vertės kortų liko malkoje, tai yra kokia tikimybė, kad jos netolimoje ateityje bus padalytos žaidėjui (didelės vertės kortos didina laimėjimo tikimybę), ir pagal tai reguliuoja savo statymo dydį. Tai nėra nelegali veikla, nes žaidėjas iš principo tiesiog atlieka matematinius veiksmus. Tačiau tokie lošėjai ypač nemėgstami lošimo namuose ir dažnai įtraukiami į juoduosius sąrašus.
Ko gero, geriausiai žinoma tokio pobūdžio istorija susijusi su Masačusetso technologijos instituto „21“ komanda, apie 20 metų veikusia praėjusio amžiaus pabaigoje. Apie ją sukurtas vaidybinis filmas „21“ su garsiuoju Kevinu Spacey. Įvairios instituto kortų skaičiuotojų komandos lošimo namuose lankėsi jau nuo 1979 m. ir galėjo pasigirti nemenkais laimėjimais. Garsiausia komanda, apie kurią ir buvo sukurtas filmas, veikė 1992–1993 metais. Jos nariai, atlikdami minimalius statymus, įsidėmėdavo, kokios kortos būdavo dalijamos, ir, kai jų nuomone, stalas pribręsdavo, būdavo pasikviečiamas pagrindinis žaidėjas, kuris lošdavo stambiomis sumomis.
Ši komanda per savo karjerą uždirbo apie 1 mln. JAV dolerių, o kitos, kurios pasekė jų pavyzdžiu, buvo dar sėkmingesnės.
Internetinis pokeris
Sukčiauti lošiant smarkiai išpopuliarėjusį internetinį pokerį galima keliais būdais. Pirma, kaip ir gyvuose kortų žaidimuose, žaidžiant prie to paties stalo galima susimokyti su draugais. Antra, tas pats žaidėjas turnyre gali dalyvauti naudodamasis keliais skirtingais susikurtais profiliais. Trečia, galima naudotis kompiuteriniais botais vietoj gyvo žaidėjo. Ketvirta, dideliame turnyre patekus į paskutinius etapus galima susitarti su geresniu žaidėju ar profesionalu, kad šis pakeistų lošėją prie kompiuterio ekrano. Tačiau didžiausios problemos kyla tada, kai išnaudojamos internetinio pokerio svetainių programinės įrangos spragos.
2007 m. rugsėjį internetinio pokerio svetainės absolute-poker-play.com darbuotojas ar darbuotojai, naudodami keliolika skirtingų pseudonimų, sukčiaudami išlošė per 700 tūkst. JAV dolerių. Tokia pati istorija pasikartojo ir kitoje tiems patiems savininkams priklausančioje svetainėje ultimatebet.com. Darbuotojai (tikslus jų skaičius ir vardai nebuvo iki galo atskleisti visuomenei), naudodamiesi specialiai modifikuota tose svetainėse naudojama programine įranga, susikūrė supervartotojo versiją, kuri leido jiems matyti visas kitų žaidėjų turimas kortas. Juos išaiškino patys žaidėjai, pastebėję neįtikėtinai dažną laimėjimų skaičių, tarsi priešininkai būtų žinoję, kokias kortas jie turi.
Atlikus statistinę analizę, vienoje populiariausių pokerio žaidėjams skirtų svetainių buvo paskelbtas straipsnis, kuriame buvo aprašyti žaidėjo slapyvardžiu NioNio rezultatai. Šis žaidėjas vidutiniškai laimėdavo po 75 privalomuosius statymus per valandą, o geriausių to meto pasaulio žaidėjų vidurkis siekdavo vos penkis ar šešis privalomuosius statymus. Autoriai tai prilygino tikimybei tris kartus iš eilės laimėti loterijose, kiekvieną kartą turint vieną šansą iš milijono. „UltimateBet“ buvo priversta padengti 21 mln. JAV dolerių siekiančius nuostolius žaidėjams ir įsivėlė į 75 mln. JAV dolerių ieškinį su kai kuriais akcininkais.
Ruletė
Vis dėlto įspūdingiausi sukčiavimo atvejai fiksuojami prie ruletės stalų. Vienas įspūdingiausių užfiksuotas 1973 m. Prancūzijoje. Technologijų mėgėjas, dirbantis ruletės krupjė lošimo namuose „Casino Deauville“, sukonstravo nedidelį radijo bangų siųstuvą ir įtaisė jį į cigarečių pakelį. Beveik nieko nesveriantis imtuvėlis buvo įmontuotas į savadarbį ruletės kamuoliuką, kuriuo buvo pakeistas originalusis. Jo sesuo siųstuvą valdydavo spaudinėdama nematomą mygtuką ant netikro cigarečių pakelio (užpildyto tikromis cigaretėmis) ir kamuoliuko riedėjimo trajektoriją pakeisdavo taip, kad šis sustodavo 90 proc. tikslumu tam tikrame skaičių intervale, kuriame statymus atlikdavo jos vyras (nors jie dėdavosi nepažįstantys vienas kito).
Vien per pirmąją savaitę lošimo namai neteko maždaug 1 mln. JAV dolerių.
Lošimo namų savininkai niekaip negalėjo suprasti, kas vyksta. Jie išardė ruletės ratą, tačiau nerado nieko įtartino. Tada pradėjo įtarti patį krupjė, tačiau jo veiksmai niekuo nesiskyrė nuo kolegų, todėl ir šios versijos buvo atsisakyta. Kaip ir dauguma sudėtingų nusikaltimų, šis buvo išaiškintas dėl tiesiogiai su sukčių planu nesusijusių veiksnių. Kadangi krupjė sesuo buvo labai graži, lošimo namų savininkas ėmė rėžti sparną aplink ją. Po daugybės nesėkmingų bandymų savininkas pradėjo į viską žiūrėti kitu kampu.
Kodėl ji taip dažnai būna šiuose lošimo namuose be jokios palydos, stovi prie to paties ruletės stalo ir retkarčiais atlieka minimalius statymus? Ar gali būti ryšys tarp tokio jos elgesio ir fakto, kad būtent prie šio stalo staiga smarkiai padidėjo išmokos žaidėjams? Galų gale tyrėjai pradėjo mąstyti apie netradicines priemones ir pastebėjo didesnį radijo bangų aktyvumą žaidimo metu. Netrukus buvo suimti ir šio nusikaltimo dalyviai.
Bandymas atspėti skaičių ruletės rato intervalą, kuriame sustos kamuoliukas (angl. sector targeting), – populiariausias sukčiavimo būdas lošiant ruletę ir šiais laikais. Teorija labai paprasta – nustačius tašką, ties kuriuo krupjė paleidžia kamuoliuką, ir tašką, kuriame šis atsiduria po vieno ar dviejų apsisukimų, galima apskaičiuoti kamuoliuko trajektoriją ir nuspėti rato dalį, kuriame jis turi daugiausia šansų sustoti. Kadangi tokių skaičiavimų beveik neįmanoma atlikti galvoje, žaidėjai mobiliaisiais telefonais (į juos įmontuojamas specialus lazeris, skaičiuojantis kamuoliuko riedėjimo greitį) šiuos duomenis susiunčia specialiam kompiuteriui, kuris po kelių sekundžių atsiunčia atsakymą.
Kita istorija susijusi su viena didžiausių šių laikų problemų – tapatybės vagystėmis. Broliai Rosselli veikė 1995–2000 m. Las Vegase, Atlantik Sityje ir Puerto Rike. Jie nusamdė programišių komandą, kuri įsilaužė į JAV kredito duomenų bazę ir pasisavino JAV bei užsienio piliečių, turinčių geriausius kredito reitingus, asmeninius duomenis. Pavogti duomenys buvo panaudoti štai kaip: tų asmenų vardu buvo atidaromos sąskaitos įvairiuose lošimo namuose. Sąskaitų savininkai, jei būdavo pripažįstami patikimais klientais, turi teisę žaisdami skolintis stambias sumas iš lošimo namų. Po pusės metų beveik visi lošimo namai suteikė 50 tūkst. JAV dolerių kredito linijas ir broliai pradėjo operaciją, kuri truko penkerius metus. Jie visada per savaitę padengdavo savo skolas, todėl jų, kaip patikimų klientų, reputacija lošimo namų administracijos akyse vis augo.
Pamažu kredito linijos išaugo nuo 50 iki 100 tūkst., o vėliau – ir iki 1 mln. JAV dolerių. Broliai taip pat mėgavosi lošimo namų svarbiems klientams teikiamomis paslaugomis – prabangiais viešbučių kambariais.
Atrodė, kad broliai pralošia vis daugiau. Palaipsniui netikrais vardais atidarytų kredito linijų skaičius pasiekė 50, ir 2000 m., Naujųjų metų išvakarėse, broliai Las Vegase pasirodė paskutinį kartą. Per parą jie aplankė visus lošimo namus, kuriuose turėjo kredito linijas skirtingais vardais, stengėsi nesusidurti su salės darbuotojais, kurie juos pažinojo kitokiais vardais, nei naudojami tuo metu.
Atlikdami net 100 tūkst. JAV dolerių siekiančius statymus ir maksimaliai išnaudoję jiems teikiamas paskolas, broliai išsikeitė žetonus į grynuosius pinigus ir dingo. Po kurio laiko lošimo namai jų adresais nusiuntė rašytinius priminimus apie skolas. Nesulaukę atsakymo, pradėjo grasinti teismais. Bandymai pasiekti brolius paliktais telefonų numeriais taip pat buvo bevaisiai. Tokia komunikacija truko net pusę metų, kol pagaliau buvo kreiptasi į Federalinį tyrimų biurą (FTB). Brolių iki šiol niekam nepavyko rasti, tačiau tyrimo metu paaiškėjo du dalykai. Pirma, per penkerius metus broliams pavyko pasisavinti beveik 37 mln. JAV dolerių – iki šiol nesumuštas rekordas.
Antra, tikrieji broliai Rosselli mirė keleri metai prieš prasidedant šiai operacijai, todėl niekas nežino, kas iš tikrųjų slepiasi po šiais vardais.
Kad ir kokios įspūdingos buvo prieš tai aprašytos istorijos, geriausia visų laikų apgaule ekspertai laiko 1995–2000 m. Savanos mieste vykusią operaciją. Įdomiausia tai, kad ši apgaulė buvo viena techniškai paprasčiausių, tačiau penkerius metus išliko neįminta mįslė. Profesionali miklių rankų sukčių komanda atlikdavo statymus prie ruletės stalo, tačiau po mažiausio nominalo – 5 JAV dolerių – žetonais paslapčia padėdavo stambiausio nominalo – nuo 1 iki 5 tūkst. JAV dolerių (priklausydavo nuo lošimo namų) – žetoną.
Žetonai būdavo sudedami taip, kad, žiūrint iš krupjė pozicijos, nebūtų matyti, kad jų ten daugiau nei vienas. Jeigu laimingas skaičius neiškrisdavo, sukčiai prieš pat sustojant ruletės kamuoliukui arba iškart po to staigiai nuimdavo stambųjį žetoną nuo stalo. Jei krupjė pastebėdavo įtartiną judesį (kol kamuoliukas sukasi, žaidėjai gali atlikti savo statymus, tačiau jam sustojus niekas neturi teisės liesti žetonų), o tai būdavo labai retai, sukčiai apsimesdavo esą įkaušę ir sakydavo, jog nepastebėjo, kad jau buvo per vėlu ką nors daryti. Jiems kiekvieną kartą pavykdavo išsisukti iš situacijos, nes krupjė niekada nematydavo stambiojo žetono, o smulkaus nominalo žetonai likdavo nepajudinti ant stalo, todėl, jo akimis, žaidėjai dėl savo veiksmų nieko nelaimėdavo.
O jei iškrisdavo laimingas skaičius, sukčiai pradėdavo garsiai džiaugtis savo laimėjimu ir nustebusiam krupjė parodydavo 5 tūkst. JAV dolerių žetoną. Apstulbęs darbuotojas iškviesdavo savo vadovus, kurie iš karto peržiūrėdavo įrašus, tačiau nieko įtartino nepastebėdavo ir būdavo priversti išmokėti laimėjimus. Taip sukčiai, statydami ant laukelių, kuriuose, pavyzdžiui, išmokami laimėjimai būdavo lygūs statomai sumai, kiekvieną kartą galėdavo laimėti 10 010 JAV dolerių ((5 000 + 5) * 2 = 10 010), tačiau nesėkmės atveju prarasdavo vos 10 JAV dolerių. Po kurio laiko lošimo namai buvo įsitikinę, kad juos apgaudinėja, tačiau per penkerius metus nesugebėjo pastebėti, kaip tai daroma.
Ne veltui liaudies išmintis byloja, kad genialumas slypi paprastume.