Su Kauno apygardos teismo praėjusių metų liepą paskelbtu nuosprendžiu nesutinkantis 35 metų N. Subačius trečiadienį iš Lukiškių kalėjimo (čia jis turi praleisti pirmuosius 5 bausmės metus) buvo atvežtas į Lietuvos apeliacinį teismą – jam nuteistasis apskundė griežtą nuosprendį ir siekia, kad būtų paskelbtas išteisinamasis verdiktas.

„Aš savo žmonos nežudžiau ir tam neturėjau jokio motyvo – byloje nėra nei vieno neginčijamo, įrodymais patvirtinto fakto, kad būtent aš padariau šį nusikaltimą“, – teismui pareiškė nuteistasis.

Su baudžiamosios bylos medžiaga susipažinusi teisėjų kolegija nusprendė atlikti pakartotinį įrodymų tyrimą ir išsikviesti apklausai kaunietį Klaudijų Popovą, kurio ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį rėmėsi Kauno apygardos teismas.

Kaunietis buvo tas asmuo, kuris A. Subačienės nužudymo dieną N. Subačių nuvežė pas sutuoktinę, o vėliau visą kruviną parvežė į namus.

Tiesa, K. Popovo nepavyko rasti nei Kauno, nei bylą apeliacine tvarka nagrinėjančiam Lietuvos apeliaciniam teismui.

„Aš norėčiau, kad jis būtų surastas ir apklaustas, nes šio nusikaltimo nepadariau, o jis mane apšmeižė“, – teisme aiškino N. Subačius.

Generalinei prokuratūrai pavyko išsiaiškinti, kad K. Popovas prieš metus buvo teistas Lenkijoje, tačiau kur yra šiuo metu, kol kas negalėjo atsakyti net Kauno policijos pareigūnai.

Teismas žada policijos prašyti pagalbos – surasti svarbų liudytoją, nuo kurio parodymų teisme gali priklausyti nuteistojo likimas.

Savo skunde teismui N. Subačius taip pat teigia, kad ant žmogžudystės įrankio – peilio –nerasta jo pirštų antspaudų ir jokių jo biologinių pėdsakų, nors jis buvo surastas ir paimtas iš karto po nusikaltimo, nenuvalytas, nenuplautas, tai esą patvirtina DNR tyrimo išvada.

„Mano rankų pirštų nagų nuokarpose žmogaus kraujo nerasta, o tai rodo, kad jokio kontakto su A. Subačiene nebuvo“, – N. Subačius taip pat nurodė, kad yra nelogiška, kad jis, po nusikaltimo padarymo, turėdamas realią galimybę paslėpti peilį, jį būtų numetęs šalia nusikaltimo vietos. Tiesa, žmoną nužudęs N. Subačius tris dienas slapstėsi.

Kauno apygardos teismas yra nustatęs, kad N. Subačius savo žmoną nužudė 2010-ųjų liepos 19-osios vakarą. Moteriai peiliu buvo durta peiliu dvylika kartų į  krūtinę, pilvą, kitas kūno vietas.

Savo dukrą bandęs apginti Vytautas Satkauskas taip pat nukentėjo nuo N. Subačiaus – jis uošviui kartą ranka smogė į galvą. Jis taip pat pareigūnams atskleidė, kad dukrą nuteistasis mušdavo ir anksčiau.

Teisme N. Subačius aiškino, kad tądien, kai buvo nužudyta jo žmona, buvo savo namuose, o su A. Subačiene jau negyveno kartu. „V. Satkauską sužalojo jo žmona – jie tarpusavyje nuolat mušasi“, – aiškino nuteistasis.

Visiškai kitokį N. Subačiaus gyvenimo būdą atskleidė V. Satkauskas. Jis teisme pasakojo, kad dukra dažnai pykdavosi su N. Subačiumi, skųsdavosi, kad vyras ją terorizuoja ir dažnai naudoja smurtą. Dėl šios priežasties moteris su sūnumi persikraustė gyventi į savo tėvų namus.

Vėliau A. Subačienės tėvai išvyko į JAV, o kai sugrįžo į namus, visi kartu šventė sugrįžimą.

„Nakties metu apie 2 val. išgirdau riksmą ir įbėgęs į dukros kambarį pamačiau, kad N. Subačius spardo Astą į galvą, kambaryje buvo daug kraujo, – teisme kalbėjo nužudytosios tėvas. – Tada pamėginau užstoti mušamą dukrą, bet N. Subačius kumščiu sudavė man į veidą. Aš nugriuvau. Po to N. Subačius išbėgo iš namo, Astą mes išvežėme į ligoninę. Po šio įvykio parašiau  pareiškimą policijai, dukra su vyru nesusitaikė ir jie gyveno atskirai.

Liepos 19-ąją, po pietų, būdamas namuose išgirdau didelį triukšmą, tai buvo dukros Astos ir mažojo anūko riksmas. Įbėgęs į anūko kambarį pamačiau, kad kitas anūkas guli Astai tarp kojų, o N. Subačius Astą buvo užvertęs ant rašomojo stalo. Kambaryje buvo daug kraujo. Kai paklausiau, ką jis čia daro, N. Subačius trenkė man kumščiu į veidą, nugriuvau, o tuo pačiu metu dukra iš kambario išbėgo. Paskui ją išbėgo ir N. Subačius. Išėjus į balkoną pamačiau, kad dukra bėgo link vartų, po to apsisuko ir grįžo atgal, bet kieme nugriuvo. Tuomet greitai išbėgau iš namo, pribėgau prie dukros ir jos kūne pamačiau daug kraujuojančių durtinių žaizdų, dukra šaukė, kad miršta...“.