• “Šiukšlės”

    Tūkstančiai skambučių

    Centriniame Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos štabe telefonas netyla. Budinčios dispečerės per dieną atsako į 2-3 tūkstančius skambučių. Dauguma šių skambučių – “tušti”, tikrų pranešimų apie gaisrus per parą sulaukiama maždaug 7-10.

    Gaisrininkams skambina vaikai, girtuokliai, sutrikusios psichikos žmonės. Kai kurie mėgaujasi tradiciniu “blynai dega”, kiti meluoja apie tariamus gaisrus. Atsiranda ir ypač originalių – pasitaiko, kad dispečerėms siūlomos intymios paslaugos.

    Yra ir “etatinių” skambintojų. Pasitaiko vaikų, kurie į ragelį dainuoja, suaugę žmonės talentingai meluoja apie tariamus gaisrus. Dažni skambučiai ir iš, anot dispečerių, psichiškai nesveikų asmenų. Jų pareiškimai patys netikėčiausi – tai ir ištisą naktį besikartojantys prisipažinimai meilėje, dūsavimai, alsavimai į ragelį.

    “Psichai”, - trumpai apibūdina tokius žmones budėtojai.

    Gaisrinės dispečeriai mato skambinančiojo telefono numerį. Todėl daugelis įkyruolių nesunkiai susekami. Vaikai nustoja skambinti po pokalbio su jų tėvais. Kur kas sunkiau – su suaugusiaisiais, nes juos nubausti gana keblu.

    Gelbsti iš įvairių situacijų

    Ugniagesių pagalbos prireikia ne vien gaisruose. Labai dažnos yra ir gelbėjimo operacijos. Gelbėtojai turi visą reikalingą žmonių vadavimui įrangą ir kvalifikuotus specialistus. Jie traukia sužeistuosius iš avarijas patyrusių automobilių, gelbsti policijai, oro uoste laukia lėktuvų, kuriuose įtariamas gedimas.

    Vien per pirmąjį 2001 m. pusmetį priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnai Lietuvoje išgelbėjo 220 žmonių. Tai – maždaug 1 žmogus per dieną.

    Nuo katino iki Prezidento

    Gelbėjimo situacijų pasitaiko pačių įvairiausių. Kartą teko gelbėti mergaitę, kurios kojytė įstrigo radiatoriuje. Taip pat ugniagesiai su šypsena prisimena istoriją, kai iš medžio kėlė ne tik katiną, bet ir jo šeimininkę, kuri, įsikorusi aukštyn paskui savo augintinį, nebegalėjo išlipti.

    Ugniagesių pagalbos prireikė ir Prezidentūrai, kai užstrigo šalia pastato esančio vėliavos stiebo lynas.

    Kai kurios situacijos paprastos iki banalumo, tačiau kartu ir labai pavojingos. Sykį gelbėtojai vyko padėti moteriai, sveriančiai 180 kg. Ji tiesiog parkrito ant žemės, o medikai apkūnios moteriškės pakelti nepajėgė.

    Komanda – ir sporte, ir darbe

    Laisvesnėmis akimirkomis ugniagesių komanda gaisrinės kieme žaidžia tinklinį. Vyriškai. Pasikeikia, pasišaipo vienas iš kito. Bet draugiškai. Prie ugniagesių prisijungia ir miesto operacijų vadovas. Baigęs partiją būrys ugniagesių susirenka virtuvėje, žiūri televizorių. Ir juokauja toliau.

    Gaisrininkų virtuvėlėje – “obščiakas”. Daugelis jų turi savo arbatos puodelius ir indus, tačiau dažnai valgį gaminasi bendrai, kartu ir valgo. Beje, maisto porcijos – gigantiškos.

    Kartu žiūri ir televiziją. BTV rodomuose “Faruose” ugniagesiai atpažįsta kolegas, kartais pamato ir save.

    Jauniausiam ugniagesiui – 21, vyriausiam – keturiasdešimt šešeri. Tačiau “dedovščinos” tarp gelbėtojų pastebėti tikriausiai nepavyks.

    Gaisrus atsineša naujokai

    Net ir Lietuvoje buvo nemažai mėginimų ieškoti dėsningumų, susijusių su gaisrais. Kai kas tvirtina, kad jų daugiau pilnaties metu, kiti turi ir daugiau hipotezių. Tačiau nei viena iš šių teorijų rimto patvirtinimo neturi.

    Nepaisant to, ugniagesiai, kaip ir daugelio kitų profesijų atstovai, turi savotiškus prietarus. Vienas iš jų sako, kad gaisrai nevyksta, jei pas ugniagesius yra svečių. Ypač gerai ši taisyklė galioja žurnalistams, besitikintiems padaryti reportažą iš įvykio vietos.

    Kitas ugniagesių prietaras kalba apie naujokus. Tereikia naujokui pasirodyti, gaisrai prasideda. Taip pat magiškai veikia ir mašinos plovimas. Patyrę gaisrininkai automobilius plauna tik pačioje budėjimo pabaigoje.

    Apie gaisrus negalima kalbėti, nes “prisikalbėti” nesunku. Kai kurie ugniagesiai turi ir egzotiškesnių prietarų – pavyzdžiui nevalgyti koldūnų (“koldovat” rusų kalboje reiškia “burti” – kad nepriburti gaisro).

    Yra ir “nelaimėlių” kuriems budint įvykiai dažniausi.

    Ugniagesiai pamato visko

    Gali pasirodyti, jog gaisrininko darbas nėra labai sunkus. Ugniagesiai žaidžia tinklinį, žiūri televiziją, miega naktimis. Tačiau tai – klaidinantis įspūdis. Pakanka 1 iškvietimo, ir dirbama visą naktį.

    “Gali pasirodyti, kad nieko neveikiame, bet iš tikrųjų – jei dirbi, tai dirbi ir pamatai visko”, - sako 33 metų viršila Gintautas Debesis.

    Jei policininko darbas yra sunkus morališkai, tai gaisrininko – sunkus fiziškai. Ugniagesiai, pasak G.Debesies, pamato daug – sudegusius žmones, sudarkytus avarijų aukų kūnus, mirtis.

    Neįsileidžia streso

    Paklausti, ar dėl to nepatiria didelių stresų, ugniagesiai atsako neigiamai. “Galvoje yra mygtukas. Pamatei lavoną, atjungei jausmus, ir viskas”, - pasakojo gelbėjimo tarnybos pamainos vadas leitenantas Jonas Vaišutis.

    “Baisiausia būna, kai žūsta vaikai. Jei negali niekuo padėti, dūšioj būna labai sunku”, - čia pat priduria komandos vadas. Kaip vieną baisiausių savo gyvenime įvykių jis prisimena gaisrą, kurio metu žuvo 8 mėnesius nėščia moteris ir jos 3 metų dukra.

    “Jei galvosi apie lavonus, dirbsi ne ilgiau metų, ir stogas nuvažiuos”, - sako J.Vaišutis.

    Moterys gaisrų negesina

    Paklausti, ar pažįsta bent vieną ugniagesę, gelbėtojai atsakyti teigiamai negali. Jie abejoja, ar moterys galėtų dirbti tokį darbą.

    J.Vaišutis prisiminė situaciją, kai kriminalistė, gaisravietėje pamačiusi uždususią motiną su vaiku, ilgai sėdėjo ir verkė. “Na tai kaip ji gali dirbti toki darbą?”, - klausia ugniagesys.

    Prietaras nesuveikė

    Prietaras apie svečius gaisrinėje vis dėlto nesuveikė. Paryčiais, prieš penkias, suskambėjo budėtojo telefonas ir tuojau pat užkaukė sirena. Mažiau nei per minutę gelbėtojų komanda nusileido į garažą, apsirengė ir sušoko į automobilius. Dalį įrangos ugniagesiai darbui pasiruošia jau važiuodami į įvykio vietą.

    Gaisras – Gynėjų gatvėje, visai šalia Seimo, Nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos. Telefonu gaisrininkams pranešta, jog gyvenamojo namo laiptinėje pilna dūmų. Atvykus dviems gaisrininkų ekipažams per kelias minutes paaiškėja, jog dega tik medinė plokštė, palikta laiptinėje prie pašto dėžučių.

    Jai užgesinti daug laiko neprireikia – ugniagesiai viską atlieka žaibiškai ir po dar kelių minučių belieka tik išsklaidyti dūmus, kurių ypač daug susikaupę viršutiniame pastato aukšte. Specialiais kostiumais ir deguonies balionais “ginkluoti” gelbėtojai apeina namą ir išdaužia neatsidarančius viršutinio aukšto laiptinės langus.

    “Šiukšlės”

    “Šiukšlės. Šiukšlės čia, ne gaisras”, - apie užgesintą ugnį kalba vienas iš ugniagesių. “Šiukšlėmis” gaisrininkai vadina smulkius įvykius. Tačiau šį kartą jie įtaria padegimą.

    Pro namo langus, nors rytas labai ankstyvas, jau kyšo smalsių namo gyventojų ir kaimynų galvos. Visi kuria savo versijas, stebi gaisrininkus, kurie, užgesinę gaisrą sustoja kelioms minutėms atsikvėpti.

    Praėjus dar keletui minučių 11 ugniagesių išvyksta atgal. Grįžę priduoda budėjimą kitai pamainai, nusiprausia ir eina pusryčiauti. Pamaina tęsiasi iki 8 val. ryto, todėl ramiai papusryčiavę jie važiuos namo. Apie gaisrą pusryčių metu – nei žodžio. Prašaliečiui tai tikrai keista.

    Nepamirškite pažiūrėti nuotraukų. Prie kiekvienos iš jų - platus aprašymas